Pridėjus itin banguotą jų žaidimą ir kontrolinių egzaminų rezultatus, tada daugeliui sirgalių ir netgi specialistų atrodė, kad mūsiškiams nebebūtų gėdinga ir kokia trečioji vieta grupėje. Svarbu, kad tik įšoktų į atkrintamųjų varžybų traukinį. Tačiau lietuviai nebūtų krepšinio šalies atstovai, jei tenkintųsi tokia menka aukštuma. Viena po kitos iškovotos keturios pergalės ir grupės, kad ir vienos silpniausių turnyre, nugalėtojų vardas – kišenėje. Kaip ir bilietas į Stambulą.

Kiek ilgai Turkijos sostinėje užtruks mūsų krepšininkai, priklausys ne tik nuo jų pačių. Ribotų galimybių komandai, kokia yra šiemetė ekipa, šiose išgyvenimo lenktynėse prireiks ir sportinės sėkmės. Juk jau pirmame etape lietuvių laukianti Graikijos komanda, nors A grupėje išstenėjusi vos du laimėjimus, anaiptol neatrodo lengvas grobis. Kosto Slouko, Ioannio Bourousio, Nicko Calatheso ar Georgio Printezio pavardės kelia pagarbą bet kuriam jų oponentui. Net jei pirmajame etape graikai giliai buksavo, jie yra velniškai pavojingi. Tai nuotaikos kolektyvas. Jei aštuntfinalio pradžioje nekris į duobę, jei pajus metimo skonį, mūsiškių gali neišgelbėti net įmantriausios D.Adomaičio gynybos sistemos. Pridėjus milžinišką graikų patirtį ir G.Printezio gebėjimą ištraukti net beviltiškiausias rungtynes, gali nepakakti ir rinktinės Jonų – Valančiūno bei Mačiulio jėgos pranašumo po krepšiais ir kitų ryškėjančių kozirių.

Graikiškas riešutėlis nebus minkštas. Svarbiausia, kad jis nevirstų akmeniu, sužeisiančiu, Holivudo terminus prisimenant, aštriadančius lietuvius.