Šią savaitę miesto patriotus nudžiugino žinia – Kauno tarpukario modernizmo architektūrai suteiktas Europos paveldo ženklas. Džiūgauja miesto valdžia, oficialiai – ir paveldosaugininkai, nors pro jų akis neretai prasprūsta unikalius pastatus niokojantys projektai. Ar džiaugiasi ir išskirtinių namų savininkai? Kažin – gavus europinį ženklą, paveldo tvarkybos reikalavimai nesikeičia, tačiau paveldosaugininkai tikina dabar tokių namų atnaujinimo ir pertvarkymo projektus vertinsiantys griežčiau. Nėra pagrindo džiaugtis tam, kuris gyvena sename, išskirtinius architektūros bruožus išsaugojusiame name, o svajoja apie naujos statybos dėžutę.

Prieš keletą metų smetoninių laikų Žaliakalnio medinuką pirkdamas architektas Audrys Karalius sulaukė nekilnojamojo turto specialistų patarimo: "Čia sklypas daug vertesnis nei tas laužas. Nugriauk jį ir pasistatysi, ką norėsi." Nors griauti ir statyti naują namą būtų buvę daug pigiau ir paprasčiau, architektas nė nesvarstė tokio varianto. Ir vis dar yra medinuko prikėlimo antrajam gyvenimui kelyje. Tačiau kiek tokių kaip A.Karalius?

Daugelis laikinosios sostinės laikus menančių pastatų savininkų, deja, pasiduoda ekonominiam interesui: originalias tarpukario laikų duris keičia pigiomis šiandienės serijinės gamybos, senus įmantriomis formomis suskaidytus langus mediniais rėmais naikina standartiškai plastiku įrėmintais stiklo paketais. Siekdami sutaupyti šildymui skirtas lėšas, jie yra pasiruošę išskirtinius tarpukario daugiabučių fasadus apvilkti visa niveliuojančiu putplasčiu. Tarsi Juozo Statkevičiaus aukštosios mados kolekcijos drabužį pakeisdami gaminiu iš prekybos centro lentynų.

Kada šį ekonominį interesą nugalės pasididžiavimo turint ir saugant išskirtinį pastatą jausmas? Kada suvoksime, kad užsienio turistai, kurių antplūdžio taip tikimasi sulaukti Kauną paženklinus Europos paveldo ženklu, neplūs žiūrėti sudarkyto paveldo? Pagaliau – kada atsižvelgsime į Kaunui neabejingų užsieniečių labai pragmatiškus patarimus: išsaugokite autentišką paveldą dabar, ir jūsų anūkai jums padėkos – ateityje tokių pastatų vertė smarkiai kils?

Galbūt viso to išmoksime žingsnis po žingsnio. Pirmuoju žingsniu ir galėtų tapti Europos paveldo ženklas kaip mūsų pačių savimonę auginantis simbolis. Antruoju – didesnis ir paprastesnis paveldo namų tvarkybos darbų finansavimas. Trečiuoju – tinkamai besitvarkančių savininkų įvardijimas, pagerbimas. Išdrįskime žengti.