Šio teksto pavadinimas lyg ir skelbia, kad papasakosiu ypatingą architektūrinės meilės istoriją, su painiais emociniais labirintais, jausmine argumentacija ir neišvengiama gera arba bloga pabaiga. Tokią istoriją, kurios moralas svarbesnis man pačiam nei aplinkai. Taip?

Ne. Mano pasakojimas kitoks, nes jis skirtas būtent išorei, tiems, kurie vis dar nemyli Kauno modernizmo, o asmeniškumą akcentuoju tik tam, kad pagreitinčiau procesą – nes man jis truko labai ilgai.

Sovietiniais laikais iš Vilniaus dailės instituto į Kauną važinėjau dažnai, bet visuomet užstrigdavau meno istorijos gete, teritorijoje, kurią ribojo M.K.Čiurlionio galerija, Paveikslų galerija ir M.Žilinsko galerija. Ja vaikštant, akis, be abejo, užfiksuodavo ir pasidžiaugdavo akivaizdžiausiais modernizmo statiniais – "Pienocentru", Centriniu paštu ar Karo muziejumi, bet tai tebuvo nors ir pralavintas, bet vis dėlto turistinis žvilgsnis. Apie Lietuvos tarpukario architektūrą mums, žinoma, šiek tiek dėstė, buvo kelios apžvalgos "Lietuvos TSR architektūros istorijoje", dar keliuose leidiniuose. Toks slydimas architektūriniu paviršiumi suformavo ir atsainią nuostatą, kad tai yra puikūs, ne daugiau, pastatai, kokių pilna Europoje ir likusiame pasaulyje.

Po nepriklausomybės atkūrimo situacija ypatingai nepasikeitė. Žymus architektas Jurgis Rimvydas Palys viename šviežiame straipsnyje skundėsi, kad apie Kauno modernizmo išskirtinumą jis rašė ir kalbėjo pora dešimtmečių, bet išgirstas nebuvo. Mums atverti akis bandė ir svetimtaučiai. Prieš kelias savaites Istorinės Prezidentūros knygynėlyje nusipirkau paskutinį iš ten buvusių leidinio "Lietuvos moderno pastatai" egzempliorių. Jį tūkstantiniu tiražu 1998 m. išleido tuometis Kultūros paveldo institutas, paskatintas (taip parašyta keliose knygelės vietose) Švedijos architektūros muziejaus. Švedai prieš 15 metų pabandė pabaksnoti ir atkreipti dėmesį į turimą lobį – nesėkmingai.

Man įtarimai, kad aš nesuprantu situacijos, kilo, kaip ir daugeliui, pamačius svetimą kontekstą. Prieš penkerius metus nuvažiavome į didelį roko muzikos festivalį, vykusį šalia Gdynės. Šis miestas yra Lenkijos jūrinio Trimiesčio, kuriame dar yra Gdanskas su Sopotu, dalis. Aš geriausiai žinojau Gdanską, retkarčiais nuvažiuodamas iki Sopoto. O Gdynė, galvojau, yra netikras miestas šalia didelio uosto. Vaizduotėje matydavau kažką panašaus į Minijos g. Klaipėdoje: tuščios erdvės, įrėmintos uosto logistinių elementų. Kai ten patekau realiai, buvau priblokštas. Tarpukario ir pokario modernizmas – ir architektūroje, ir dailėje – tuomet artėjo prie madingumo piko. Rengiamos milžiniškos retrospektyvinės parodos, bakelitiniai papuošalai pabrango penkiagubai, vienas po kito išleidžiami storiausi albumai. Meno madas aš seku ir Gdynėje supratau, kad esu madingiausiame Europos vietoje. Visas miestas – ištisas modernizmas, net jo įspūdingiausia, okeaninio stiliaus atmaina (tą stilių galima pamatyti ir Kaune, K.Donelaičio g. 19. Tai Prano Gudavičiaus ir Aleksandos Iljinienės namas, su apvaliu langu fasade).

Lenkai Gdyne nepaprastai didžiuojasi. Niekada neturėję jūros, 1920 m. pagal Versalio taikos sutartį jie gavo keliolika buvusios Vakarų Prūsijos pakrantės kilometrų su žvejų miesteliu Gdingenu. Per dešimtmetį sausumos Lenkija tapo jūrų valstybe, su dideliu uostu, kariniu, žvejybos, prekybos, mokomuoju laivynais, laivų statyklomis ir transatlantinėmis keleivių linijomis. Žvejų miestelis su tūkstančiu gyventoju virto miestu su 130 000 gyventojų. Ir jie visi gyveno modernistiniuose namuose.

Vaikščiodamas po Gdynę ir su savim tampydamas savo šiek tiek nelaimingus draugus, muzikos mylėtojus (vienas jų vėliau pasiskundė, kad išnaudojo viso gyvenimo limitą įdėmiai betoninių statinių apžiūrai), pajutau amorfinį erzelį, kurį gana greitai performatavau į aiškią konkurencinę būseną – mes visa tai turime. Kitokį, bet analogiškai kokybišką. Kaunas, kaip ir Gdynė, savo architektūra skelbė manifestus, kurių ideologinis pranešimas buvo identiškas, o prielaidos – skirtingos.

Lenkijos istorijoje niekada nebuvo kultūros pauzių. Politiškai neegzistavusioje valstybėje visuomet funkcionavo lenkiškos kultūros institutai, architektūros – taip pat. Iškovojusioje nepriklausomybę Lenkijoje nereikėjo tobulinti ir kurti bendrinės kalbos žodyno, aiškintis tapatybės problemų ar nuo nulio kurti architektūros mokyklos. Gdynę pastatė tie patys lenkų architektai, kurie dirbo ir prie ruso, ir vokiečio. 1920-ųjų Lietuvoje viso to nebuvo, ir Kauno modernistinis manifestas turi ne tik menines ar estetines, bet ir civilizacines gaidas. Šitie pastatai demonstruoja ne valstybės gebėjimą pastatyti stilingą uostamiestį, o deklaruoja pačios valstybės atsiradimo stilistiką.

Architektas Algimantas Kančas yra sakęs, kad Lietuvoje yra du architektūros periodai, ženklinantys šalies civilizacijos adekvatumą pasauliniam lygiui. Abu jie atsirado istorinės valstybės klestėjimo metais – barokas ir Kauno modernizmas. Lietuviško baroko išskirtinumas užfiksuojamas jau mokyklos vadovėliuose. Kauno modernizmas į vadovėlius turbūt dar nepateko, bet jau yra (galų gale) jam skirtas albumas.

Prieš kelias savaites per Kauno architektūros festivalį buvo pristatytas nepaprastai solidus leidinys "Kauno tarpukario architektūra". Tai vis dar nišiniam vartotojui skirta knyga, turinti potencijos į architektūrinės meilės lauką įtraukti ir praeivius. Tokius kaip aš, pasiruošusius įsimesti albumą į krepšį, atsispausdinti Architektūros ir urbanistikos tyrimo centro (www.autc.lt) parengtą pasivaikščiojimo maršrutą ir leistis į tobulą kelionę nuo Naujamiesčio iki Žaliakalnio. Tai verta padaryti, nes kada nors tikrai ateis laikas, kai pasimetęs turistas jūsų paklaus: "Kur yra Pacevičiaus vila?" ir baisiai nustebs, vietoj tikslių nurodymų gavęs gūžtelėjimą pečiais.