2022 m. vasarį Rusija vėl įsiveržė į Ukrainą...

Taigi mūsų pradžia – 2014 metais, kai tuometinė mano kolegė, VDU menotyrininkė, kuratorė, Kauno bienalės vadovė Virginija Vitkienė ėmė burti ratą žmonių, kurie drįso svajoti apie tokį, kaip tuomet atrodė, itin drąsų iššūkį. Būtent iššūkio ambicija daugeliui mūsų tapo paskata prisidėti prie šio projekto. „Tai ilgas ir labai sunkus procesas, ne visi atlaiko psichologinę įtampą ir nuovargį“, – bandė mus morališkai ruošti konsultantai Nadia, Hansas ir Neilas, patys dirbę Liverpulio (2008) ir Eseno (Rūro regiono, 2010) „Europos kultūros sostinių“ komandose. Tačiau noras išbandyti savo jėgas ir prisidėti prie šio istorinio įvykio buvo daug didesnis.

Kai galvoju apie šio projekto pradžią, visada prisimenu, kaip tuo metu pati jaučiausi savo mieste. Atrodė, kad mylėti tuometinį Kauną buvo sunku. Miesto įvaizdį šalyje gerai atsispindėjo straipsnių, kurių antraštėse paminėtas Kaunas, pajuokiantys komentarai. „Kaunas – tai degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos“ kartojo televizijos žvaigždės ir dauguma internautų. Man Kaunas buvo inercijos miestas, kur, atrodė, pokyčiai neįmanomi.

„Europos kultūros sostinės“ projektas mums tapo puikia priemone paskatinti pokyčius savo mieste. Išjudinti tai, kas užsistovėjo, pakeisti įpročius, kurie tapo mūsų antrąja prigimtimi. „Nedarykite to, – sakė mums kolegos vilniečiai. – Jums nepavyks, kaip ir mums.“ „Leiskite mums daryti savo klaidas patiems“ – sakėme jiems. Iš tiesų, labai norėjome laimėti, nes buvome alkani pokyčių, naujovių, iššūkio. Juk buvo neeilinė galimybė apmąstyti savo miestą, atlikti tam tikrą jo inventorizaciją ir kurti jo ateities viziją. Tai mums ir mūsų miestui buvo istorinis šansas, kurio negalėjome praleisti.

Taigi galvodami apie „Europos kultūros sostinės“ paraišką, pradėjome nuo skaudulių. Klausėme savęs: kaip įsivaizduoti miesto ateitį, kai jo praeitis vis dar iki galo neatrasta? Kaip įtraukti žmones į bendrą kūrybą, kai bendruomeniniai ryšiai sutrūkę? Kaip pakviesti kultūros institucijas dirbti kartu, kai jos anksčiau nebendradarbiavo? Kaip įtraukti verslą, kai nėra jokių rėmimo tradicijų? Kaip miestu sudominti tarptautines auditorijas ir žiniasklaidą, kai mums patiems nėra aišku, kas esame?

Su „Kaunas 2022“ programa „Iš laikinosios į šiuolaikinę“ pasiūlėme galimybę pergalvoti miesto tapatybę, permąstyti tai, kaip save suvokiame, ir visiems kartu kurti galimas miesto ateities vizijas. Pakvietėme semtis įkvėpimo iš miesto istorijos, Laikinojoje sostinėje ieškoti Šiuolaikinės sostinės. Pakvietėme pokalbio apie mūsų modernistinį paveldą, kuris, šiandien jau suvokiame, yra unikalus, tačiau tik visai neseniai jį atradome, taip ilgai jo nevertinome. Skatinome diskusijas apie sudėtingą miesto istoriją. Ėmėme pasakoti vietos istorijas tam, kad ne tik pasimokytume iš istorijos pamokų, bet ir užmegztume emocinį ryšį su vietomis, kuriose gyvename. Geriau jas pažinę galbūt taip lengvai jų nebepaliksime?...

Ir dar norėjome, kad ši kelionė būtų smagi. Štai kodėl atsirado žvėries, gyvenančio kažkur mieste, idėja. Kurdami naują miesto pasakojimą kvietėme kauniečius prisidėti prie jo kūrimo, tapti šiuolaikinės sostinės dalimi.

Dabar, praėjus tiek metų, smagu atsigręžus pastebėti, kiek daug čia pasikeitė, kaip skirtingai jaučiamės šiame mieste. Pamenu, prieš ketverius metus viename iš mūsų dar nedidelės komandos susitikimų kolegė iš Lenkijos paklausė – kokį miestą įsivaizduojate ateityje, kokio miesto tikitės? Beveik visų mūsų vizijose buvo laimingi miestiečiai. Žmonės, kurie myli savo miestą, kurie domisi jo istorija, kurie rūpinasi ne tik savo aplinka, bet ir tais, kurie gyvena aplinkui. Tai sąmoningi miestiečiai, kuriems rūpi. Tokia buvo mūsų laimingo miesto vizija. Tikiu, kad esame pakeliui į tokį miestą.

Europinė dimensija šiomis dienomis  kaip niekada aktuali. Šiandien itin svarbu permąstyti, ką mums reiškia europinės vertybės ir Europa.

Nepamirškime, kad „Kaunas 2022“ yra Europos kultūros sostinė. Manau, europinė dimensija šiomis dienomis  kaip niekada aktuali. Šiandien itin svarbu permąstyti, ką mums reiškia europinės vertybės ir Europa. Kokia Kauno vieta Europos žemėlapyje ir jos istorijoje? Kaunas reprezentuoja tą Europos dalį, kuri ilgai buvo ištrinta iš šio žemyno istorijos. Tačiau be šios istorijos Europa nėra pilna. Esu įsitikinusi, Kaunas – galimybė Europai geriau pažinti save.

Smagu matyti, kad mūsų paraiška tapo pavyzdžiu daugeliui po mūsų sekusių Europos miestų kandidatų – kiek komplimentų, pagyrų ir netgi tam tikro kopijavimo sulaukėme...

Šis ilgas ir tikrai nelengvas kelias (beveik aštuoneri metai!...) – nuo paraiškos rengimo iki titulinių metų buvo tikras išbandymas projekto kūrėjams, kultūros organizacijoms, menininkams, bendruomenėms ir miesto politikams. Teko daryti tai, ko niekada nedarėme, mokytis veikti kitaip, atsisakyti saugių sprendimų, įveikti inerciją. Esu įsitikinusi, šis projektas mus visus užaugino – tapome labiau patyrę, brandesni, labiau įsiklausantys ir atviresni vieni kitiems, mus supantiems, savo aplinkai, savo istorijai.

Kaunas tikrai pasikeitė. Ir ne tik dėl „Kaunas 2022“. Tai visų miesto kūrėjų dėka. Šiandien matome naujų kultūros partnerysčių ir formų. Mieste pasakojamos istorijos tapo įvairesnės. Atsirado naujų festivalių, prasmingų meno kūrinių viešosiose miesto erdvėse, inovatyvių bendruomeninių iniciatyvų. Kaunas ryškiau sužibo tarptautiniame kultūros žemėlapyje, mus mato, apie mus rašo ir kalba Europa.

Tačiau svarbiausia, kad pagaliau patys išmokome didžiuotis savo miestu. Net ir tie, kuriems anksčiau tai sunkiai sekėsi.

Kaunas yra krepšinio miestas. Po didžiųjų varžybų tūkstančiai krepšinio sirgalių pasklisdavo po miestą. Kaunas – „Europos kultūros sostinės 2022“ atidarymo metu sausio 22-osios vakarą į miestą DĖL KULTŪROS išėjo apie 40 000 kultūros sirgalių. Manau, tai jau didelis šio projekto laimėjimas. Ir tai tik pradžia.

P.S.

Aš kuruoju programą „Atminties biuras“, kuri skirta miesto atminčiai. Šia programa kviečiame kalbėti apie tuos istorijos puslapius, kurie iki šiol nebuvo atversti. Norime priminti likimus ir vardus tų, kurie statė šį miestą. Priminti, kad Kaunas visada buvo daugiatautis miestas. Kalbame apie tokias vertybes kaip empatija, dialogas, atvirumas kitam ir kitokiam. Kalbame apie istoriją tam, kad iš jos mokytumės kurdami ateitį.

Neretai savo projektuose klausiame: o ką darytum tu, jei į tavo namus pasibelstų karas? Šiandien jis pasibeldė ne tik į ukrainiečių, bet į kiekvieno iš mūsų duris. Ar mes atidarysime duris tiems, kas beldžiasi? Ar išjungsime šviesą ir apsimesime, kad mūsų nėra namie? Atidaryti duris – tai atsisakyti savo patogaus gyvenimo iliuzijos. Ką mes pasirinksime?