Kauno teatro pasaulyje iš tiesų yra kuo pasidžiaugti – ir aukštos meninės vertės kūriniais, ir kai kuriais estetiškai patraukliais, renovuotais teatrų pastatais. Vyksta čia ir tarptautiniai festivaliai, ir įvairūs edukaciniai projektai. Tačiau ne visi Kauno teatrai gali pasidžiaugti jaunųjų kūrėjų gausa. Jauni režisieriai čia ilgai neužsibūna ir tai tampa vis labiau gilėjančia problema. Neseniai pakėlė bures ir tie keli ne vienus metus iš eilės Kaune nuolat kūrę jauni talentingi režisieriai, kurių premjerinių darbų visuomet nekantriai tekdavo laukti.

Vienintelis šokio teatras "Aura" turi suformavęs aiškų savo veidą – jaunatvišką, šiuolaikišką ir išskirtinį tarptautiniu mastu. Tad apie jį ir nebus kalbama. Likusieji teatrai daugiau ar mažiau yra susnūdę patogioje tam tikras tikslines žiūrovų grupes tenkinančioje pozicijoje. Vyresnieji ar kviestiniai režisieriai ramiai sau kuria, žmonės noriai lanko šiuos spektaklius, miuziklus ar operetes. Sakysite, taigi viskas puiku,  kur čia problema?

Visų pirma, dėl jaunųjų režisierių stokos tiesiog negalima sveika teatrinė evoliucija. Jaunieji kūrėjai natūraliai į meno lauką įneša kažką naujo ir priverčia iš naujo permąstyti sena ar į tai pažvelgti savo kartos akimis. Antra, nėra jaunų kūrėjų – nėra ir jaunų žiūrovų. Kas ateityje ateis į teatrą, jeigu nėra ugdomas jaunas žiūrovas?! Vieną kartą atėjęs ir pajutęs stiprų naftalino kvapą antrą sykį jis jau nebesugrįš, o ir nerekomenduos savo draugui. Trečia, be jaunatviškų maištaujančių meniškų sielų teatras pats tampa praeitį šlovinančiu (o joje ir tebegyvenančiu) dėdule. Šiuo atveju šiandienė žmonijos būtis egzistuoja paraleliai kažkur, bet tik ne teatro scenoje. Taip, praeitis ir didūs kūriniai svarbūs, bet gyvename juk čia ir dabar, tad be galo svarbus yra ir esamasis laikas. O kai kuriuos Kauno miesto teatrus ima persekioti dėl šių priežasčių susiformavęs ir provincialumo šešėlis.

Netrukus startuosiančio naujojo teatro sezono situaciją gelbės Nacionalinis Kauno dramos teatras su latvių režisieriumi Valteriu Syliu, lietuvių režisieriais Andriumi Kurieniu, Vidu Bareikiu, Agne Dilyte ir jų premjeriniais spektakliais priešakyje. Kauno kameriniame teatre taip pat žadama Agnės Dilytės premjera. Ledai pradeda judėti, bet vėlgi – kur tie režisieriai, tapsiantys nuolatiniais Kauno teatrinio veido formuotojais? Kituose teatruose jaunųjų kūrėjų klausimas naująjį sezoną, kaip ir praėjusiais, paliekamas kone atsitiktinumui.

Situacija Kaune šiuo klausimu prastesnė negu sostinėje, tačiau dar ne tokia prasta kaip kituose šalies miestuose. Vienaip ar kitaip problemą bandoma spręsti. Antai Panevėžio Juozo Miltinio teatras kelinti metai iš eilės rengia vasaros stovyklą "Jaunųjų režisierių kūrybinės dirbtuvės". Į šią stovyklą iš visos Lietuvos į Panevėžį kviečiami atvykti jaunieji teatro ir kino režisieriai bei kitų sričių kūrėjai. Čia kuriami spektaklių fragmentai, kuriuos vėliau įvertina komisija ir paties geriausio darbo režisieriui pasiūloma pabaigti statyti spektaklį kartu su šio teatro aktorių trupe. Panašių projektų, ko gero, reikėtų ir Kaunui, tik gal su galutiniu prizu – ne vienu pastatymu, bet ir nuolatiniu etatu.

Kaip byloja Juozo Miltinio teatro informacijos šaltiniai, šiais metais norinčiųjų dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse skaičius išaugo. Vadinasi, patiems jauniesiems kūrėjams yra įdomios teatrinės erdvės ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose. Tad problemos šaknų reikėtų ieškoti ir pačiuose teatruose, jų repertuaro formavimo kriterijuose. Pirmiausia teatrai turėtų nuoširdžiai sau atsakyti, kuriuo laiku jie iš tiesų egzistuoja?