Ar spektakliai atitiko jūsų norus? Šie klausimai yra neatsiejami nuo teatrinių institucijų ir jų kriterijų, pagal kuriuos pasirenkami kūrėjai ir spektakliai. Galima manyti, kad viskas priklauso nuo režisieriaus. Kita vertus, laikytis pozicijos, esą viską sukuria vienas genijus, – per daug romantizuota, dvelkia noru atsikratyti atsakomybės už prastus kūrinius ar nemotyvuotus pasirinkimus sudarant teatro repertuarą. Juk retai kaltiname teatro vadovybę, kad ši leido žiūrovams išvysti broką. Dar rečiau kritikos, kodėl renkasi tuos pačius režisierius, sulaukia teatro meno taryba. O laimėjimais giriamasi kaip bendro darbo rezultatu, kurie matuojama apdovanojimais: Auksiniais scenos kryžiais, "Fortūnomis".

Publikos verdiktą suprasti sunku: juk žiūrovai atsistoję ploja po visų, net pačių baisiausių, spektaklių. Perprasti žiūrovų skonį itin keblu ir dažnai tiesiog pasakoma, kad publika apskritai neturi nė menkiausio skonio.

Ne kartą girdėta, esą publika lieka iki galo, nes "pinigai gi sumokėti". Galiausiai žiūrovai prisitaiko dar geriau nei aktoriai: jie vaidina taip gerai, kad tiesiog įtikina visus (taip pat ir save), jog mato tobulą spektaklį, ir sėkmingai padeda plisti pusfabrikačiams.

Tokiu būdu teatre veikia dvigubos vaidybos fenomenas: publika vaidina idealius žiūrovus, netrukdančius veiksmui, sutramdančius nerimaujantį kaimyną ir galiausiai plojantį atsistojus. Išeidamas iš salės žiūrovas po truputį atsisveikina ir su savo vaidmeniu, o jau prie drabužinės galima išgirsti pirmąjį kritikos žodį. Palikęs sunkiai besikeičiančią teatro šventovę, žengęs porą žingsnių, jis galiausiai papila kritikos laviną, nors ką tik plojo atsistojęs.

Lietuvoje nekuriama pasaulio teatro istorija. Kam čia slėpti: mes atsiliekame – net nuo kaimynų latvių ir estų, esame teatro periferija. Ne, mūsų niekas neatskyrė – tokie tapome patys. Iš teatro pasitraukė kūryba ir tai akivaizdu apsilankius mūsų teatrų spektakliuose.

Kiek mūsų teatrų spektakliuose randama sąlyčio taškų su šiandienos žmogum? Nedaug. Teatro kalba žiūrovų nebeveikia, ji – jau atgyvenusi. Neapsigaukite: plojanti publika tik vaidina. Žinoma, dažnas žiūrovas tai supranta, bet neturi alternatyvos – nebent išvis nustotų vaikščioti į teatrus.

2013-ųjų teatro sezonas nesulaukė jokių nuožmių diskusijų. Galima sakyti nieko naujo neįvyko. Ar teatro misijoje ir vizijoje neslypi stagnacijos priežastys? Gal režisierius tėra beginklis kovotojas, kurį suvalgo teatrų valdžia? Ar naujos bangos gali užgimti tik naujame teatre?

Teatrų internetiniuose puslapiuose skelbiama informacija apie jų planus, misiją. Kiek prasmės yra tuose žodžiuose, jei teatrai ima panašėti į uždaru ciklu veikiančią mašiną, kuriančią asmeninę kelių kūrėjų galeriją?

Atverti vartus į šiuos uždarus teatrų pasaulėlius nesudėtinga: tereikia pakeisti meno tarybos vaidmenį. Štai vieno Kauno miesto teatro dokumentuose teigiama, kad kolektyvo meno taryba "aptaria naujausius spektaklius, Teatro kūrybinei veiklai reikšmingas kitas meno programas ir teikia pasiūlymus dėl jų meninės kokybės, dėl repertuarinių spektaklių kokybės priežiūros; svarsto Teatro repertuaro ir gastrolių planus". Taigi meno tarybos nariai nejaučia pareigos žiūrovams pristatyti savo siekius, programą.

O kas, jei spektaklių atranką paverstume panašią į viešuosius pirkimus? Tarkime, skelbiamas konkursas su nurodyta metų tema ir nurodytomis teatro išgalėmis. Kiekvienas menininkas – baigęs režisūros studijas ar ne – gali siūlyti kelias režisūrines idėjas (spektaklius). Siūlyti gali ir dramaturgai – savo parašytas pjeses.

Taip galėtų veikti ir atvira laboratorija, kurioje būtų aptariamos pjesės ir režisūriniai sumanymai. Būtų siekiama išsirinkti geriausius ir aktualiausius kūrinius – tikėtina, joje gimtų ir naujų idėjų.
Svarbiausia, kad visi pasiūlymai būtų prieinami visiems žiūrovams, kurie galėtų diskutuoti dėl kiekvieno spektaklio, pjesės. Ne mažiau svarbu, kad konkuruojama būtų globaliu mastu, t.y. vyktų tarptautiniai konkursai.

Galbūt Lietuvos režisieriai ir laimėtų daugeliu atveju, bet konkurencija bent jau priverstų juos kurti šiandien gyvenančiam žmogui, atvertų teatrą, žiūrovams suteiktų sprendimo, diskusijos galių ir, žinoma, leistų atrasti jaunų žvaigždžių.

Šiandien teatrai tiesiog spindi nusiteikimu skleisti aukštąją kultūrą, bet skleidžiama tik savo produkcija. Kažkodėl manoma, kad geriau prastas saviškis nei geras svetimas.

"Puoselėti, kurti ir plėtoti profesionalaus dramos teatro tradicijas, formuoti ir pristatyti visuomenei šiuolaikinio dramos teatro tendencijas ir kryptis, kūrybiškai perteikti pasaulio scenos meno kultūros vertybes" – taip skamba vieno iš Kauno teatrų tikslas. Naujoji sistema jį puikiai atitiktų: net nelaimėjęs projektas galėtų surasti savo rėmėjų, kūrėjai rašytų projektus, statytų patys ar surastų bendraminčių visame pasaulyje.

Be kitų teatro tikslų, turėtų būti noras žiūrovams parodyti pačius geriausius pastatymus – juk būtent tai ir yra sklaida. Šiandien ne vienas teatras turi tokių scenų, kuriose spektakliai rodomi anaiptol ne kasdien. O kodėl gi jomis nepasidalijus? Tarkime, Nacionalinis Kauno dramos teatras pernai pastatė keturias premjeras, bet visas Didžiojoje salėje. Kodėl kitų salių neišnaudojus kitų teatrų sumanymams įgyvendinti?

Panagrinėjus visų Kauno teatrų tikslais, paaiškėja, kad jie praktiškai identiški. Vienas didžiausių pastebėtų pavojų – retas kuris teatras turi viziją.

Bene atviriausią ir konkrečiausią turi Plastikos ir šokio teatras "Aura". Teatro vizija, sako kolektyvas, – būti nepriklausoma meno erdve, aukštojo meno centru Kaune, kurioje galėtų būti rodomi ir spektakliai, ir koncertai, ir kiti meno projektai. Svarbiausia – užtikrinti tokį aukštą meninį lygį, kad žmonės žinotų, kad atėję pamatys tik geriausios prabos produktą, kad ir kas jis būtų: klasikinės muzikos koncertas, spektaklis ar šiuolaikinis šokis.

Neregėtas atvirumas. Gal šiuo keliu ir turi žengti teatrai, taip pat ir turintieji gerokai daugiau erdvių nei "Aura"?