Turisto akimis nutariau pasidairyti ir aš, išsirinkusi vienintelį ir unikalų pasaulyje (taip skelbia visi turistams skirti informaciniai žinynai) Velnių muziejų. Ir palydovus pasirinkau smalsius – penktus ir septintus metus einančius vaikus, kurie net spirgėjo, apšildyti mano pasakojimų, kaip ten būsią įdomu. Jei ne jie, anūkai, būčiau pasijutusi kaip moksleivė, kai pirmąkart peržengiau šio muziejaus slenkstį. Niekas nepasikeitę!

Pasirodo, ir velnio užantyje nevargstama – kaip dirbo šis muziejus prieš kelias dešimtis metų, taip iki šiol tebedirba. Gal nelabieji visus modernius vėjus nupučia?

Velniai, raganos – kiek visko galima sugalvoti, norint sudominti lankytoją, dabar labai išlepintą įvairių pramogų ir veiklų muziejuose. Ką kalbėti apie interaktyvias priemones, kurioms reikia didesnių investicijų, betgi nei fotografavimuisi skirto trafareto su velnio ir raganos porele, anei jokios kipšiškos pramogėlės, kuriai užtektų tik gero noro ir fantazijos, šiame muziejuje – nė kvapo. Tiesa, prie drabužinės stovi agregatas, kuriuo gali iš cento atsispausti velnio monetą. Čia mano mažieji bendrakeleiviai ir praleido daugiau laiko, nei vaikščiodami po tokias panašias viena į kitą sales.

Pirmą atidžiau apžiūrėjo, antrą – greitosiomis, o iš trečios jau tempė – nuobodu. Prisipažinsiu – ir man. Nė kiek nesistebiu, kad anykštėnai traukė per dantį – Velnių muziejus kelsis į jų miestą. Esą Antano Žmuidzinavičiaus surinkta velnių kolekcija, Kaunui ruošiantis tapti Europos kultūros sostine, tapo nebereikalinga – dalį eksponatų priglaus Anykščių angelų muziejus.

Ir nors Kaunas ambicingai tikina esąs šiuolaikinė sostinė, velniai jį užkonservavo praėjusiame šimtmetyje. Liaudies išmintis byloja, kad gyvenimas Dievo užantyje – sotus, be rūpesčių. Pasirodo, ir velnio užantyje nevargstama – kaip dirbo šis muziejus prieš kelias dešimtis metų, taip iki šiol tebedirba. Gal nelabieji visus modernius vėjus nupučia?