Savivaldybėje atsitiktinai susitikau Klaipėdos tarybos narį, konservatorių Vytautą Lupeiką. Pasirodo, tądien vyko miesto tarybos kolegijos posėdis.

Suprantama, pasiteiravau seno pažįstamo, ką tarybos nariai rengiasi daryti su tais nelaimėliais vargetomis miesto centre? Suraukęs kaktą, tarybos narys atsakė, jog Klaipėda – liberalus miestas.

To, kas vėliau buvo pasakyta, manau, neverta kartoti. Kai pasidomėjau, ar mieste yra Viešosios tvarkos taisyklės ir ar jos visiems yra privalomos, buvau patikinta, jog taip. Paskui tarybos narys pridūrė, jog reiktų išsikviesti Viešosios tvarkos skyriaus vadovę. Taip sakant, ant kilimėlio.

Na, bet, regis, ledai pajudėjo. Benamių neliko senamiestyje. Dingo ir gultas prie vaistinės netoli Senojo turgaus sienos.

Ar taip bus ilgai?

Svarbiausia kitkas, tai, jog miestiečių nepasitenkinimas šia situacija buvo gana didelis. Gal tai privertė tarybos narius ir valdininkus rasti išeitį?

Pagaliau juk šita benamių savivalė ir nesusitvarkymas su jais buvo ne šiaip pasipūtusių miestelėnų reakcija, o elementarus viešojo intereso ignoravimas.

Ar tai džiugina? Mane tik skaudina, kai politikai ir valdininkija ignoruoja piliečių pastebėjimus. Demokratinėje valstybėje taip elgtis negalima. Piliečių nuomonė visur ir visada esti svarbiausia.

Dėl daugelio dalykų galima diskutuoti, bet nedera apsimesti, jog užimamos pareigos ar postas yra skydas savo nesusivokimui dangstyti. Ir nei liberalizmas, nei demokratija čia nieko negali padėti. Bet, žiūrėkite, kai prasideda rinkimų kampanijos, ko tik neišgirsta rinkėjai. Tas pats yra visur. Rinkėjai, regis, nelabai ir klausosi tų auksaburnių: užliūliuos kalbomis, nepasikliausi savo nuojauta, nubalsuosi, paskui tenka graužti nagus.

Lietuvoje palengva ruošiamasi prezidento ir Europos Parlamento rinkimams. Kol politikai žaidžia katę ir pelę, rinkėjai viltingai laukia artėjančio šildymo sezono. Ir tai yra politikų garbės reikalas išspręsti kainos problemą.

Kai girdžiu sakant, jog sovietmečiu šildymas buvo pigus, suprantu, jog daugeliu atveju žmonės taip kalba iš įtūžio ir nevilties. Bet juk mes ne tam ėjome į Atgimimą, ne tam laikėmės už rankų Baltijos kelyje ir ne tam prieš 23 metus verkėme iš džiaugsmo kovo 11-ąją, idant pamirštume savo Laisvės siekį. Ir ne vienadienių pažadų reikia klausytis, juk kur kas svaresnis argumentas yra politikų nuveikti darbai.

Jei žmonės užima aukštus postus valstybėje, tai, man atrodo, kad jų pagrindinė priedermė yra tarnauti valstybei ir jos piliečiams. Kaip apmaudu, jog ne visada taip yra.

Sakoma, jog fiksuojamas didelis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų Lietuvoje. O ką, tarp valdininkų ir paprastų piliečių jo nėra? Ir dar koks atotrūkis.

Beveik kiekvienam yra tekę spręsti reikalus valstybės įstaigoje. Nežinau, ar tiems valdininkams ir valdininkėms kas nors aiškina, kaip reikia apsirengti darbe, kad kasdienis makiažas neturi priminti karnavalo, kad įėjus į kabinetą kliento neturi pasitikti valgomų kiaušinių ar kitokio maisto kvapai.

Matau, kaip Tiubingene dirba valdininkai. Valgymui yra laikas ir vieta. Tiems, kurie atsineša savo maisto, yra speciali patalpa. Palikęs darbo vietą ir nuėjęs į kavinę, nors ir kavos puodelio išgerti, turi pažymėti, kada išėjo ir kada grįžo. Pietų pertraukai yra nustatytas laikas. Ir iki pietų pertraukos pradžios kavinės personalas jau būna viską parengęs. Tai daroma todėl, jog nesusidarytų eilių ir iš pagarbos valstybės tarnautojams.

Man neteko Lietuvoje matyti tokio abipusio pagarbos ryšio.

Bet, tiesą sakant, Vokietijoje ir neišgirsite, jog kas nors liberalizmu dangstytų valdininkų nesusitvarkymą. Vokiečiams demokratija – šventas reikalas. Bet kartu jie labai gerai žino, jog nuo demokratijos iki chaoso yra tik žingsnelis. Štai todėl, man regis, jie stengiasi paskambinti, pavyzdžiui, į "Spaudos klubą" ir pašnekovams užduoti įvairiausių klausimų. O tie pašnekovai šioje laidoje – žurnalistai. Kas gali būti maloniau už bendravimą su piliečiu, kuris išklauso, išgirsta, vertina, ką pasakei.

Politikams pasakytas žodis – visada svarbus. Ir ne tik prieš rinkimus. Manau, kad rinkimai visada yra atskaitos taškas politikų darbams ir žodžiams.

Argi rinkėjai ne taip vertina politikus? Ar ne todėl einama į rinkimus, kad mažesnioji dalis neprimestų savo nuomonės kitiems?

Rinkimai į Vokietijos Bundestagą – vokiečiams labai svarbūs. Ir ne tik todėl, jog tai ekonomiškai stipri valstybė ir jos finansinis indėlis į Europos Sąjungos biudžetą yra didžiausias. Jie išmoko išgyventi ir sugyventi. Gal todėl toje valstybėje puoselėjama aiški vertybių sistema iš dalies ir lemia rinkimų sėkmę.

Laimėti piliečių simpatijas, taip pat ir jų balsus yra ne tik prožektorių blyksniai rinkimų vakarą. Ten vyrauja atsakomybė ir pagarba pasakytiems žodžiams. Bet juk mes Lietuvoje norime to paties.