Valdžios bandymai nustatyti, kada ir kokio amžiaus vaikai gali likti namuose vieni, sukėlė tėvų pasipiktinimo bangą. Naujos redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekte siūloma, kad atžalos iki 7 metų neliktų be suaugusiųjų ar vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros, o nuo 22 iki 6 val. 7–14 metų vaikai negalėtų būti palikti be pilnamečių priežiūros. Ar reikėtų nepilnamečiams uždrausti namuose likti vieniems?

Už

Aušra Kurienė, Paramos vaikams centro vadovė:

– Norimos priimti pataisos yra sugalvotos ne šiaip sau. Matome, kad nemažai Lietuvos vaikų namuose vieni būna ilgą laiką. Tokie ribojimai sugalvoti tam, kad būtų užtikrintas vaiko saugumas ir reikiama priežiūra. Kai atžala be suaugusiųjų būna viena, jam gali kilti daug pavojų: vaikas gali patirti įvairių traumų, namuose yra daug technikos, kuri gali būti pavojinga. Vaikas, esantis vienas ar su kiek vyresnio amžiaus broliu ar seserimi, daugelyje situacijų tiesiog gali nežinoti, kaip elgtis. Neretai patys tėvai pervertina savo mažylio galimybes bei brandą ir per daug jais pasitiki. Dėl šios priežasties mažamečiams būtina nuolatinė suaugusiųjų globa. Į svarstomą pataisą tėvai reaguoja jautriai, tačiau ji neliečia pareigingų tėvų, kurie penkioms ar dešimčiai minučių palieka sūnų ar dukrą, kad nubėgtų pas kaimynę. Kalba čia apie tas šeimas, kuriose vaikai ilgą laiką lieka be jiems būtinos suaugusiųjų priežiūros. Pataisos turėtų pagelbėti tėvams jausti didesnę atsakomybę.

Prieš

Liudmila Tautkevičienė, Klaipėdos gausių šeimų bendrijos "Šeimyna" pirmininkė:

– Manau, jog tokios pataisos dar kartą įrodo, kad politikai, vykdydami šeimos politiką, problemas spręsti pradeda ne nuo to galo. Žmonės, siūlantys tokias išeitis, pirmiausia turėtų užtikrinti šeimų gerovę, o tik tada kištis į jų gyvenimą. Politikai šeimas, o ypač tas, kurios gyvena sunkiau, turėtų paremti ir joms padėti. Žinau, kad Anglijoje į vaikų priežiūros klausimą taip pat žiūrima griežtai, tačiau tėvai sulaukia ir daug didesnės finansinės valstybės paramos. Lietuvoje tėvai ne visada gali nusamdyti aukles, kad jos galėtų prižiūrėti atžalas. Gal ši pataisa neatrodytų graudžiai juokinga, jei valstybė kitaip žiūrėtų į šeimos instituciją. Dabar viskas atrodo taip, kad nieko neduodami valdžios pareigūnai nori dar labiau apsunkinti ir taip dažnai nelengvą padėtį. Galų gale vaikas vaikui nelygu: neretai šešiamečiai gali drąsiai namuose būti vieni. Esu įsitikinusi, kad kiekviena šeima, atsižvelgdama į tradicijas, auklėjimą, savo vaikų brandą, pati turi nustatyti taisykles, kuriomis vadovaujasi. Jei valdžia nori, kad šeimos vykdytų joms primestą valią, turi ir pati materialiai prisidėti prie jų gerovės.