Sustojus prie informacinio stendo ir pažvelgus į žemėlapyje paženklintas kalinimo ir tremties vietas, suvoki, koks platus buvo represijų užmojis, atnešęs žmonėms skausmą ir netektis. Daugelis jų negrįžo, juos priglaudė šalta Sibiro žemė.

O skaičiai kalba už save. 1940–1953 m. daugiau nei 280 tūkst. Lietuvos žmonių patyrė sovietų represijas, iš jų 150 tūkst. įkalinti, 131 tūkst. ištremti, nemažą tremtinių dalį sudarė vaikai – 31 tūkst.

Pagal neoficialius duomenis, Maskva buvo numačiusi ištremti iš Lietuvos apie 500 tūkst. žmonių. Trėmimus nutraukė prasidėjęs Vokietijos karas su Sovietų Sąjunga.

Iki karo pradžios, dar 1940 m., suimti ir įkalinti valstybės tarnautojai, mokytojai, karininkai ir kita inteligentija buvo „troikos“ sprendimu už akių nuteisti dešimtmečiams sunkiems darbams lageriuose ir ištremti į Šiaurės Rusiją arba nuteisti mirties bausme.

Prasidėjus karui, besitraukiančios Raudonosios armijos ir NKVD aktyvas vykdė masiškas likusių neištremtų kalinių žudynes.

1948–1953 m. trėmimai, kuriuos patyrė ir mano tėvai, ir visa giminė, nebuvo tokie žiaurūs, kaip 1941 m. birželio 14 d., pirmaisiais okupacijos metais.

Žmonės buvo užklupti paryčiais netikėtai, apie tokius trėmimus beveik nieko nebuvo girdėję, todėl išvežami visiškai nesiorientavo, kaip rengtis, kokius daiktus pasiimti, kur ir už ką tremia.

Tremtiniai buvo vežami gyvuliniuose vagonuose ir išlaipinti Altajaus krašte, o vėliau, 1942 m., dar toliau nutremti prie Arkties vandenyno į Trofimovsko salą.

Tai buvo žiaurus trėmimas, kai buvo išskiriamos šeimos – moterys ir vaikai – į tremtį, vyrai – į įkalinimo lagerius. Daugelis vaikų niekada nebepamatė savo tėvų, žmonos – vyrų.

Įrengti politinių kalinių ir tremtinių memorialą žuvusiems ir kentėjusiems už Tėvynę atminti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (PKTS) Klaipėdos skyriaus taryba nutarė 1995 m. Tam pritarė miesto vadovai. Savivaldybė skyrė finansavimą. Projektą parengė šviesios atminties architektas G. Tiškus.

Betono pamate įmūrytas 671 vardinis akmuo su nukentėjusiųjų vardais ir pavardėmis, tremties ir įkalinimo vietovardžiais. Dalis natūralių akmenų yra atgabenti likusių gyvų tremtinių iš jų tėviškių, po tremties išnykusių sodybų pamatų.

Kiekvienas akmuo liudija šeimos tragediją. Negali praeiti pro šalį, neatkreipęs dėmesio į juodo marmuro plokštę, ant kurios išgraviruotas moters portretas.

Tai motinos, K. Vasiliauskienės, kurios šeši sūnūs – partizanai –  žuvo nelygioje kovoje su okupantais, portretas.

Visos šios istorijos sugulė į knygą „Mūsų likimai“, kurios sudarytojas buvęs ilgametis PKTS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Vytautas Mickus. Tik įsigilinus į knygos puslapius (679 psl.), kur surinkti ir sudėti kalinių ir tremtinių biografiniai aprašymai, supranti, koks buvo atliktas milžiniškas atsakingas darbas, kad tai išliktų ateinančioms kartoms.

Prieš keletą metų memorialo aikštė buvo išklota granito plokštėmis, tremties vietas rodo į plokštes įmontuoti šviestuvai, kurie sužiba tamsiu paros metu ir akivaizdžiai parodo represijų mastą. Šiandien memorialo skveras yra vienas iš gražiausių Klaipėdoje.

Kasmet, birželio 14 d., čia vyksta iškilmingas paminėjimas tų, kurie kalėjo okupantų lageriuose, buvo ištremti iš Tėvynės ar žuvo už Lietuvos laisvę.