Pereiti į pagrindinį turinį

Caras bijojo žydų ir arklių

2023-07-07 07:27

Aleksandrą Aleksandrovičių (1845–1894) galima tituluoti pačiu keisčiausiu kada nors Rusiją valdžiusiu caru. Savo išvaizda jis priminė cirko stipruolį arba teatro aktorių, kuris dėl fizinių ypatybių yra pasmerktas visą likusį gyvenimą vaidinti Minotaurą, džiunglėse vilkų užauginto berniuko draugą lokį arba iš „Marvel“ komiksų į plačiuosius ekranus nužengusį žaliąjį milžiną.

Leonas Dykovas
Leonas Dykovas / Redakcijos archyvo nuotr.

Jis buvo aukštas (maždaug 190 cm), stambus ir pasižymėjimo nemenka fizine jėga. Pasakojama, kad Aleksandras Aleksandrovičius mėgdavęs plėšyti kortų kalades (linksmindamas vaikus) ir lankstyti stalo įrankius (gąsdindamas svečius iš užsienio).

Taip pat teigiama, kad jis mėgęs literatūrą, muziką ir baletą, bet nekentęs didelių pobūvių bei visada nekantriai laukdavęs vakaro programos pabaigos. Dar sklando kalbos, kad šis valdovas bijojęs arklių ir, skirtingai nei daugelis jo pirmtakų, vengęs nesantuokinių meilės ryšių (spėjama, kad jis galėjo būti vieninteliu ištikimybės priesaikos sutuoktinei nesulaužiusiu Rusijos monarchu).

1845 m. kovą gimęs Aleksandras turėjo vyresnį brolį Nikolajų (1843–1865), kuris 1865 m. pavasarį mirė keliaudamas po Viduržemio jūros regioną. Oficiali priežastis – stuburo smegenų ir su jais susijusių sričių uždegimas.

Mirus broliui, Aleksandras tapo oficialiu pretendentu į sostą, o 1866 m. vedė Danijos princesę Dagmarą (1847–1928), kuri prieš tai buvo susižadėjusi su Nikolajumi. Vėliau Dagmara padovanojo Rusijos karališkajai šeimai šešis vaikus.

1868 m. gegužės 18 d. Dagmara pagimdė pirmąjį savo ir Aleksandro vaiką, paskutinįjį Romanovų dinastijos valdovą Nikolajų Aleksandrovičių (1868–1918), o 1881 m. kovą, anarchistams nužudžius Aleksandrą Nikolajevičių (1818–1881), jos vyrui atsivėrė kelias į Rusijos sostą.

Aleksandro Aleksandrovičiaus valdymo laikais Rusija beveik nekariavo didesnių karų. Jos teritorinė ekspansija apsiribojo kai kurių dabartinių Turkmenistano ir Tadžikistano žemių įsisavinimu, tad rusai šį valdovą praminė „taikdariu“ (rus. mirotvorec).

Nors užsienio politikoje laikytasi gana pacifistinio kurso, bemaž nieko pozityvaus negalima pasakyti apie šio carą vykdytą vidaus politiką. Po tėvo nužudymo Aleksandras Aleksandrovičius sustabdė nemažą dalį pirmtako pradėtų reformų ir pradėjo karą prieš visas tikras bei įsivaizduojamas grėsmes, kėlusias pavojų monarchijai.

Antai, valdant Aleksandrui Nikolajevičiui, buvo liberalizuoti kai kurie semitų tautybės žmones liečiantys įstatymai (pvz., vidurinį išsilavinimą turintys žydai galėjo išvykti iš specialios Rusijos imperijos žydams skirtos teritorijos (rus. čerta osedlosti), tačiau į sostą įžengus jo sūnui, vakarinėse imperijos dalyse prasidėjo antisemitinio pobūdžio pogromai, o 1882 m. gegužę buvo priimtas keletą dešimtmečių galiojęs žydų teises apribojęs įstatymų rinkinys.

Svarbus vaidmuo įtvirtinant naująją (senąją) tvarką teko vadinamajam Viešojo saugumo ir tvarkos gynimo departamentui – naujai slaptajai politinei policijai, plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomai Ochrankos pavadinimu.

Pasakojama, kad į šią organizaciją būdavo priimami tik rūpestingai atrinkti asmenys, privalėję lavinti artimos kovos, slidinėjimo ir išminavimo įgūdžius. Pareigūnų fiziniai ir protiniai gebėjimai būdavę smulkmeniškai registruojami bylose, kad būtų galima kuo veiksmingiau išnaudoti jų talentus atitinkamose situacijose. Jie taip pat turėję daug domėtis politika tam, kad perprastų įvairias politines grupuotes ir filosofines pakraipas.

Siekdami likviduoti grėsmes, Ochrankos nariai rinko ekstremizmu įtariamų asmenų nuotraukas bei kitą su jais susijusią informaciją ir kruopščiai analizavo surinktus duomenis, tačiau bene svarbiausias šios institucijos ginklas buvo slaptieji agentai, sugebėdavę infiltruotis tiek į atviras politines organizacijas, tiek į pogrindines grupuotes. Informaciją teikiančių ir provokacijas rengiančių dvigubų, trigubų ar net aštuongubų agentų ištikimybė būdavo užsitikrinama dideliu atlyginimu.

Vienas žymiausių Ochrankos agentų buvo Romanas Vaclovičius (1876–1918), kuriam pavyko infiltruotis į profesinės sąjungos narių ir bolševikų gretas bei tapti Dūmos deputatu (1912–1917). Romanui Vaclovičiui taip pat pavyko itin priartėti prie paties Vladimiro Iljičiaus (1870–1924), kurio palaikai vėliau tapo viena žymiausių pasaulio iškamšų ir šiuo metu yra demonstruojami prie Kremliaus.

1887 m. pavasarį Vladimiro Iljičiaus brolis Aleksandras Iljičius (1866–1887) buvo suimtas ir pakartas dėl dalyvavimo sąmoksle, kuriuo siekta nužudyti carą Aleksandrą Aleksandrovičių.

Kai kas mano, kad nemenką įtaką Aleksandro Aleksandrovičiaus politiniam kursui galėjo padaryti Konstantinas Petrovičius (1827–1907) – teisininkas ir valstybės tarnautojas, kuriam kadaise buvo pavesta lavinti būsimąjį carą. Teigiama, kad šis funkcionierius itin griežė dantį ant ekscentriškumu pagarsėjusio literato Levo Nikolajevičiaus (1828–1910), mat visuomenėje kalbėta, neva romano „Ana Karenina“ (1878) personažai paremti ne kuo kitu, o būtent Konstantinu Petrovičiumi, jo jaunesne žmona ir jų šeimyninį gyvenimą gaubiančiais pikantiškais gandais.

„Baisi valanda ir laikas nelaukia, – teigė Konstantinas carui skirtoje žinutėje, – arba dabar gelbėti Rusiją ir Save, arba niekada. Jeigu Jums sirenos giedos senąsias giesmes, kad reikia nusiraminti, reikia toliau eiti liberalia kryptimi, reikia nusileisti vadinamajai visuomenės nuomonei, ak dėl Dievo, netikėkite, Jūsų Didenybe, neklausykite.“

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų