Taip, žinome, kad svarbiausia per Kalėdas visai ne dovanos, o nuotaika, džiaugsmas, giminės susirinkimas prie bendro stalo ir t. t., tačiau tokios kalbos primena politikų gražbyliavimą prieš rinkimus, tad mes į jas ir nekreipsime dėmesio. Geriau jau rekomenduosime, kaip iš tiesų pamaloninti savo artimo širdį neįkainojama dovana. Ir kas gali būti vertingesnio už žinias ir išmintį? Žinoma, geriausias sprendimas – knyga. O rinktis yra iš ko.

Ir kas gali būti vertingesnio už žinias ir išmintį? Žinoma, geriausias sprendimas – knyga. O rinktis yra iš ko.

5. Umberto Eco "Fuko švytuoklė" ("Il pendolo di Foucault", 1988). Šiemet mus paliko daug iškilių asmenybių. Viena jų – Italijos rašytojas, šių laikų grožinės literatūros legenda U.Eco (1932–2016). Be to, jis buvo filosofas, mokslininkas ir, savaime suprantama, intelektualas. Svarbiausiu U.Eco palikimu literatūroje galima laikyti du romanus – "Rožės vardas" ("Il nome della rosa", 1980) bei "Fuko švytuoklė" (šiame romane trys intelektualai siekia atskleisti tikrą ar tariamą, globalų, neaiškios slaptosios draugijos sąmokslą prieš žmoniją). Tiek viename, tiek kitame kūrinyje susipina apmąstymai istorijos, meno, literatūros, filosofijos ir kitų sričių temomis, kurie pateikiami patrauklia trilerio forma. Ir tai dar ne viskas. Šio rašytojo darbai siunčia aiškią žinutę – sąmokslo teorijos yra niekalas, o gyvenime viskas būna paprasčiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tokiu būdu U.Eco kūryba atsiskleidžia dar ir kaip satyra, kurią geriausiai reprezentuoja frazė: "Visi idiotai anksčiau ar vėliau pradeda kalbėti apie tamplierius." Mums tai itin aktualu dar ir dėl to, kad sąmokslo teorijos apie masonus, Bilderbergo klubą, CŽV ir žydus sionistus yra vienas svarbiausių Kremliaus propagandos arkliukų, o perskaičius U.Eco darbus, į visą tai imama žvelgti blaivesnėmis akimis.

4. Isaacas Asimovas "Fondas" ("Foundation",1951). I.Asimovas (1920–1992) yra mokslinės fantastikos ikona, padariusi didžiulę įtaką ne tik šio literatūros žanro vystymuisi, bet ir jo elementų integracijai į kitas meno šakas (kiną, muziką ir t. t.). Svarbiausias šio rašytojo palikimas yra dvi serijos – "Aš – robotas" ir "Fondas", kurios turėtų patikti ir nejaučiantiems silpnybės mokslinei fantastikai, mat čia svarbiausia ne susišaudymai ir nuotykiai, o – filosofiniai pamąstymai technologijų ir žmogaus santykių tema. "Fondo" serija pasakoja apie mokslininkų bendruomenę, gyvenančią Visatos imperijos pakraštyje. Būtent taip ir vadinasi ši planeta – Fondas. Ją su savo šalininkais apgyvendino matematikas ir psichologas Haris Seldonas, iškėlęs teoriją, jog Visatos imperija artimiausiu metu turėtų žlugti. Po to bus tamsusis amžius, o Hario bendruomenė turėtų ne tik išsaugoti žmonijos sukauptas žinias, bet ir padėti pamatus naujos imperijos kūrimui. "Fondas" mums primena seniai politikams ir filosofams ramybės neduodantį klausimą – ar egzistuoja istorijos dėsniai ir jeigu taip, ar ateities įvykius įmanoma prognozuoti? Biochemiko I.Asimovo veikėjai teigia, jog taip.

3. Gunteris Grassas "Skardinis būgnelis" ("Die Blechtrommel", 1959). G.Grasso (1927–2015) "Skardinis būgnelis" yra vienas svarbiausių magiškojo realizmo žanro kūrinių, mat būtent jis pagimdė schemą, kurią naudojo daugelis šio žanro kūrėjų. O ji tokia: gyvuoja daugmaž normali giminė su tėvais, seneliais, dėdėmis, tetomis ir t. t. Jiems gimsta nelabai normalus vaikas, kuris pasižymi dar ir antgamtiniais gebėjimais. Ir giminė, ir jos nenormalioji atžala tampa svarbių istorinių įvykių dalyviais: giminės atstovai – dažniausiai aukomis, nenormalusis vaikas – nešališku stebėtoju bei pasakotoju. Visa tai pateikiama maždaug 500–700 psl. kūrinyje ir apima kelias giminės kartas.

2. Milanas Kundera "Nepakeliama būties lengvybė" ("Nesnesitelna lehkost byti", 1984). M.Kundera (1929) – gyvasis Čekijos literatūros korifėjus, šaltojo karo amžininkas, stebėtojas ir dalyvis, gyvenęs abiejose geležinės uždangos pusėse. Vienas svarbiausių šio rašytojo talento bruožų – gebėjimas sudėtingus filosofinius klausimus aprašyti taip, kad net ir labiausiai neišprusęs skaitytojas suvoktų, apie ką kalbama ir iš to patirtų malonumą. Šis romanas pasakoja apie meilės "stačiakampį gretasienį" 1968 m. Prahos pavasario fone. Tomas – gydytojas, intelektualas ir hedonistas. Jis gali rinktis – bėgti į Vakarus, gyventi su tokia pat kaip jis Sabina ir dirbti mėgstamą darbą ar likti Rytų bloke, prarasti mėgstamą užsiėmimą ir likusį gyvenimą praleisti kaime, su visiškai kitokia moterimi – Teresa. Ketvirtasis kampas – Šveicarijos akademikas Franzas, su kuriuo vėliau užmezga santykius Sabina, simbolizuoja pacifistiškai naivų vakariečių inteligentų požiūrį į Rytų bloką bei komunizmą.

1. Shusaku Endo "Tyla" ("Chinmoku", 1966). Šie metai kino garbintojams ypatingi, nes pagaliau pasirodo ilgai lauktas Martino Scorseses filmas "Tyla" ("Silence"). Tiesa, kol kas šia daug metų filmuota, montuota ir kitus procesus kentusia juosta gali mėgautis tik išskirtiniai žiūrovai, pvz., iš Vatikano, o mums teks palaukti 2017-ųjų sausio. Filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo Japonijos rašytojo S.Endo (1923–1996) romaną. Jo tema itin įdomi bei retai pasitaikanti – krikščionių persekiojimas nuo viso pasaulio užsidariusioje Japonijoje. Jaunas kunigas Sebastianas Rodrigesas turi nuvykti į mįslingą valstybę, nepriimančią krikščionybės tam, kad surastų anksčiau atvykusį ir be žinios pradingusį dvasininką. Misija iš pat pradžių žlunga, Sebastianas turi slapstytis, stebėti Romos laikus primenančias krikščionių žudynes bei kankinimus, o galų gale pasirinkti – išsižadėti savo tikėjimo ir nugyventi pasaulietišką bei nelaisvą gyvenimą Japonijoje arba mirti. Nors kūrinys emociniu požiūriu itin pesimistiškas, tačiau meniniu atžvilgiu labai originalus ir vertingas. Beje, pats S.Endo buvo krikščionis.