Kad čia labai gražus gamtos kampelis, kaip ir visa Kuršių nerija, turbūt neverta nė šnekėti, tą visi gerai žino.

Bet šįsyk norėčiau išreikšti neutralius pastebėjimus, nepuldamas į kraštutinę kritiką.

Mane nustebino rusų kalbos dominavimas tarp šios vietos lankytojų. Net aplankęs restauruojamą senąjį Kurhauzą girdėjau jaunus darbininkus, kalbančius rusiškai, šia kalba besikeikiančius.

Man buvo keista, kad vargu ar turintys patirties jauni vyrukai dirba atsakingą restauravimo darbą.

Keli pažįstami darė prielaidą, kad tai veikiausiai atvykę ukrainiečiai.

Galbūt taip ir yra, bet keista, kodėl jie net savo tarpe šneka tik rusų kalba?

Mums, lietuviams, būtų patogiau žinoti bendraujant, kurie iš jų – ukrainiečiai, pasitraukę nuo karo baisumų, ir kurie – neaiškios mąstysenos rusai, nežinia, kokiais keliais čia atvykę.

Einant pamario keliu, link Jūrų muziejaus ir pietinio molo, galima matyti ne vienoje vietoje tarp pakrantės akmenų augančius medelius ir krūmynus, kurie savaip pagyvina peizažą. Bet jei jų čia išaugtų daug ir jie užstotų vaizdą į marias ir uostą, būtų negerai.

Apsilankęs Kopgalio kapinaitėse pastebėjau, kad visai greta jų teberiogso dar sovietmečiu atvežto statybinio laužo elementai – betono nuolaužos.

Susiformavusiame šlaite, pakrūmėje, riogso sumesti pilni šiukšlių maišai, o laukymėje, tarp kapinaičių keliuko ir laivų ekspozicijos, aptikau ir pavojingai iš žemių kyšantį aštrų metalinį strypą.

Sovietmečiu šioje teritorijoje buvo pilamas įvairus statybinis laužas, planuojant čia vėliau statyti memorialą sovietų jūreiviams.

Tas laužas paskubomis buvo išlygintas, bet dar ir šiandien matyti nederantys elementai.

Visada gerą įspūdį palieka Jūrų muziejus. Gal tik šiek tiek gaila, kad per pastaruosius dešimtmečius palei buvusią tvirtovę smarkiai išaugo medžiai. Juos iškirsti būtų gaila.

Gal reikėtų ant buvusios tvirtovės pylimo pastatyti apžvalgos bokštelį?