Artimuosiuose Rytuose siautėjant "Islamo valstybei", o Afrikoje – Boko Haram, dažnai pasigirsta populiarus ir iki gyvo kaulo nusibodęs teiginys: "CŽV sukūrė islamo terorizmą".

Pagrindinis taip teigiančių žmonių argumentas – Šaltojo karo metu JAV tiekta ginkluotė Afganistano modžahedams, kai šie praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio viduryje kovojo prieš SSRS pajėgas.

Iš dalies tai – tiesa, tačiau kovotojai su vartotojišku kapitalizmu ir NATO "fašizmu" nežvelgia arba nenori į problemą žvelgti iš pašaknų, kur matyti be galo ryškus SSRS veiklos pėdsakas.

Pul-e-Charki. Taip vadinamas pats didžiausias kalėjimas, esantis Afganistane Rytų Kabulo teritorijoje. Tai vieta, kurioje veikiausiai klaidžioja ne viena kelio Anapus nerandanti siela. 2006-ųjų gruodį NATO kariškiai šios įkalinimo įstaigos teritorijoje atrado masinę kapavietę su dviem tūkstančiais kūnų, kurie, remiantis tyrimų duomenimis, buvo palaidoti nuo 1978 iki 1986 m.

Būtent šis faktas leido atversti vieną niūriausių šios Dievo apleistos valstybės istorijos puslapių. T. y. periodą, kai Afganistaną valdė Nur Muhammadas Taraki, Hafizullahas Aminas ir Babrakas Karmalis – komunistinio Afganistano prezidentai, kuriuos rėmė SSRS.

Šie sovietų statytiniai, pasinaudodami SSRS parama, siekė islamišką kraštą paversti ateistine bolševikų valdoma valstybe, o to pasekmė ir buvo nacių žiaurumui nenusileidžiantis smurtas ir teroras, nukreiptas prieš islamą, politinę opoziciją bei taikius gyventojus. Visa tai tapo dirva, išauginusia radikalų musulmonišką sunitų judėjimą – Talibaną ir iki šiol pasaulį šiurpinančias teroristines grupuotes, tarp jų – "Al Queda".

Afganistanas – nykus kraštas Azijoje, nepasižymintis jokiais naudingaisiais ištekliais, dėl jo daugybė metų vis liejamas vietinių gyventojų ir įvairių atėjūnų kraujas. Tiesa, Afganistanas garsėja savo opiatinėmis aguonomis ir itin aukštos kokybės kanapėmis, kurios vertinamos narkotikų vartotojų. Vis dėlto tai – ne nafta ir ne dujos, kuriomis turtingas kaimyninis Iranas.

Dabartinis Afganistanas kaip atskira valstybė su savo ribomis susiformavo tik XIX amžiuje, o iki tol dėl šios teritorijos kariavo žymiausi pasaulio karvedžiai, taip pat Aleksandras Makedonietis. Paskutinis Afganistano monarchas Mohammedas Zahiras Shahas buvo nuvertas 1973-iųjų liepos 17 d.

Perversmo iniciatorius buvo jo pusbrolis ir ministras pirmininkas Mohammedas Daoudas Khanas, kurį ir rėmė komunistinė Afganistano liaudies demokratinė partija. Jis pats tapo prezidentu, o į jo vyriausybę pateko septyni minėtai partijai priskiriami ministrai. M.D.Khanas atsidūrė tarp dviejų ugnių, iš vienos pusės jis siekė platesnių ryšių su Vakarais ir provakarietiškomis kaimyninėmis valstybėmis, iš kitos – jis buvo spaudžiamas komunistinių Afganistano jėgų.

Po 1977 metų vizito į SSRS M.D.Khanas suprato, jog jo ir SSRS lyderio L.Brežnevo požiūriai nesutampa. Pastarasis atvirai kalbėjo apie komunistų įtakos Afganistane stiprinimą ir šios valstybės prisijungimą prie SSRS. M.D.Khanas šiuo požiūriu išliko skeptiškas ir, grįžęs į Kabulą, nusprendė dar labiau atsiriboti nuo komunistinių jėgų, o tai pasireiškė karinio bendradarbiavimo sutarties su Egipto valstybe pasirašymu.

Šis ir kiti veiksmai privedė prie vadinamosios Balandžio revoliucijos, įvykusios 1978-aisiais. Jos metu M.D.Khaną kartu su visa jo šeima nužudė Afganistano liaudies demokratinės partijos nariai.

Iš pradžių naujoji valdžia pareiškė, jog prezidentas mirė dėl sveikatos problemų. Tačiau tarybinės intervencijos metu SSRS savo kareiviams aiškino, jog M.D.Khaną nužudė modžahedai.

Lygiai po trisdešimties metų M.D.Khano ir jo šeimos narių kūnai buvo rasti minėtose kapavietėse. M.D.Khano tapatybė buvo identifikuota pagal dantis bei šalia jo rastą Koraną paauksuotu viršeliu (Saudo Arabijos karaliaus dovana).

Po perversmo naujuoju prezidentu tapo Nur Muhammadas Takari – radikalios komunistinės pakraipos politikas. Pastarasis paskelbė iš pagrindų pertvarkantis Afganistano visuomenę. Buvo pradėta industrializacija ir pasaulietinimas. Jie pasireiškė agresyvia antireligine veikla – buvo deginamas Koranas, žudomi šventikai, likviduojami įtakingi klanai.

1979 metais prasidėjo prieš komunizmą nukreipti protestai, kuriuose dominavo islamo šalininkai. Tai iššaukė dar didesnes politines represijas, kurių apogėjumi tapo žudynės Kerala‘os kaime (Kunaro provincija). Daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių buvo sušaudyti ir tiesiog užversti žemėmis.

Kilo pasipriešinimas, kuriam vadovavo Mohammadas Ismailas Khanas (nuo 2005-ųjų Afganistano energetikos ministras). Komunistinės jėgos prašė paramos iš SSRS. Ši iš pradžių atsisakė, bet sukilimui intensyvėjant surengė Herato miesto bombardavimą ir pražudė 25 tūkst. žmonių.

Vėliau komunistinio Afganistano pajėgos įsiveržė į miestą ir žudė visus politinius oponentus. Tai tik paaštrino situaciją, ir Afganistanas toliau prašė pagalbos.

Komunistinėms Afganistano jėgoms SSRS suteikė įvairios karinės technikos bei atsiuntė apie 5 tūkst. konsultantų.

Gavę šią paramą, komunistai tęsė opozicijos naikinimą. Buvo žudoma, tremiama ir kankinama daugybė žmonių, ypač intelektualai. Per tą laikotarpį nužudyta beveik 100 tūkst. piliečių, pusė milijono pabėgo į kaimynines šalis. O Pul-e-Charki daugeliui afganistaniečių reiškia tą patį, ką žydams Dachau.

Šie ir vėlesni komunistinės Afganistano valdžios bei SSRS armijos veiksmai jaunų Afganistano žmonių protuose paliko gilią neapykantos duobę. Smurtas, beprasmiai kankinimai ir jokių ateities perspektyvų.

Visa tai tapo palankia dirva klastingų imamų idėjoms, iš kurių gimė Talibanas bei kitos radikalaus islamo pakraipos.

Tad ar dėl visko kalta JAV? Galbūt tik dėl to, kad nusiaubtam kraštui atstatyti neskyrė pakankamų investicijų.