Į pirmą grupę reikėtų įtraukti tuos kūrėjus, kurie dar iki 1917 m. revoliucijos buvo įtikėję kairiųjų politinių doktrinų taurumu bei iš dalies patys netiesiogiai prisidėjo prie SSRS atsiradimo.

„Kitą dieną Gorkio garbei rengiami pietūs, į kuriuos atvyksta septyniasdešimtmetis Markas Twainas. Gorkiui tik trisdešimt septyneri, jis sutrinka klasiko akivaizdoje, o šis sužavėtas jaunojo rusų kolegos. Jie abu paskelbia, jog įkurtas fondas, kuris rinks pinigus Rusijos revoliucijai. Žiniasklaida vadina Gorkį Rusijos Jeffersonu. Numatyta kelionė į Vašingtoną ir susitikimas su prezidentu Theodoru Rooseveltu. Tačiau viskas pasibaigia balandžio 15-ąją. Vienas bulvarinis laikraštis išsiaiškina, kad „misteris ir misis Gorkiai“, kaip visur prisistato svečiai iš Rusijos, visai ne vyras ir žmona“, – pasakojama žurnalisto Michailo Viktorovičiaus Zygaro (1981) knygoje „Imperija turėtų mirti“ („Imperija dolžna umeret“, 2017).

Anot knygos autoriaus, šios žinios užtekę tam, kad marksistuojančio literato turas po Jungtines Valstijas skandalingai žlugtų, tačiau Aleksejui Maksimovičiui Peškovui (1868–1936) ir jį lydėjusiai aktorei Marijai Fiodorovnai Andrejevai (1868–1953) į pagalbą atėję nepažįstamieji, šiuo metu prisimenami sutuoktinių Prestonijos ir Johno Martinų pavarde.

Nepažįstamieji pakvietė literatą pagyventi jų namuose ir šis iš pradžių pagyvenęs jų viloje netoli Niujorko, o vėliau – dvare Niujorko valstijos šiaurėje netoli Kanados sienos. Teigiama, kad apsistojęs JAV provincijoje A. M. Peškovas ir ėmė kurti savo žymųjį romaną „Motina“ („Matj“, 1906).

Antrajai grupei būtų galima priskirti tuos kūrėjus, kurie tiek dėl ideologinių paskatų, tiek dėl pragmatinės naudos, tiek iš baimės ėmė šlietis prie naujojo režimo ir pataikauti jo politiniams veikėjams jau susikūrus SSRS.

„Stalinas ėmėsi iniciatyvos siekdamas parsivilioti jį atgal. Tuo metu Stalinas sovietinės literatūros kuravimą jau buvo patikėjęs RPLA (Rusijos proletarų literatų asociacijai) – „Stalino penkerių metų pramoninio plano literatūriniam sparnui“, persekiojusiam ir puldinėdavusiam visus kūrėjus, nevaizdavusius Didžiojo posūkio su entuziazmu ar ekstaze. Gorkis ir Stalinas pradėjo sudėtingą pas de deux, kuriame tuštybė, pinigai ir valdžia suvaidino esminius vaidmenis, privertusius prozininką grįžti. Gorkio susidūrimas su valstiečių vulgarumu ir atsilikimu skatino jį remti Stalino karą su kaimu, bet RPLA literatūros lygis jam pasirodė pasišlykštėtinas. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Gorkio gyvenimas jau buvo apsalęs nuo dosnių GPU dovanų“, – teigiama Simono Jonathano Sebago Montefiore (1965) veikale „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ („Stalin: The Court of the Red Tsar“, 2003).

Anot šio autoriaus, literatūra Josifui Visarionovičiui Džiugašviliui (1878–1953) itin rūpėjusi. Jis kėlęs reikalavimus „žmonių sielų inžinieriams“, tačiau beveik niekada nepavargdavęs nuo bendravimo su jais. Josius vertino gerą literatūrą bei gebėjo atskirti talentingus prozininkus ir poetus nuo niekam tikusių, o ir dalis literatų dėl įvairiausių priežasčių patys troško jo prielankumo.

„Stalinas buvo apsėdęs menininkus. Pasternakas troško su juo susitikti. „Ar galiu su jumis pasimatyti?“ – nekantraudamas klausė poetas Gidošas. Mejerholdas kreipėsi į Staliną audiencijos, mat tai esą „numalšintų jį kamuojančią menininko depresiją“, o savąją žinutę užbaigė žodžiais „Myliu jus“, – tvirtinama S. J. S. Montefiore knygoje.

Vėlesniais laikais Pasternakų giminės atstovo Boriso Leonidovičiaus (1890–1960) kūrybą itin pamėgo žmonės, neigiamai vertinantys SSRS (anapus Geležinės uždangos ji taip pat išpopuliarėjo). 1958 m. jis buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija, tačiau dėl politinio spaudimo bei nomenklatūros intrigų jam teko šio prizo atsisakyti.

Čia mums atsiveria galimybė aptarti trečiąją sovietinių kūrėjų grupę. Šios atstovai ne šiaip šliejosi prie režimo, bet patys buvo jo sistemos dalis. Galima netgi teigti, kad tokie autoriai kaip Michailas Aleksandrovičius Šolochovas (1905–1984) ar Čingizas Aitmatovas (1928–2008) buvo net ne menininkai, o patys tikriausi funkcionieriai. Jie dirbo su kultūros sritimi, tačiau tikroji jų darbo prasmė veikiausiai buvo susijusi ne su pasaulinės literatūros lobyno pildymu.

Į ketvirtąją grupę būtų galima įtraukti tokius menininkus kaip Ana Andrejevna Gorenko (1889–1966), labiau žinomą Anos Achmatovos slapyvardžiu, arba Danila Ivanovičius Charmsas (1905–1942), kurie bandė gyventi bei kurti, tačiau vis tiek vienaip ar kitaip susidūrė su režimo brutalumu ir nuo jo nukentėjo. Karai, represijos bei teroras tam tikra prasme atsispindėjo jų kūryboje, tačiau tai veikiausiai buvo labiau ne tiek sąmoninga SSRS kritika, kiek vykstančių procesų fiksavimas.

Penktoji grupė – pati spalvingiausia (šios gretose yra net proletariato revoliucija nusivylusių socialistų), mat po jos vėliava galima sutelkti dėl vienų ar kitų priežasčių SSRS nuoširdžiai nekentusius ir savo kūryba išreikšti šią panieką bandžiusius kūrėjus. Štai, pvz., dar 1933 m. rudenį poetas Osipas Emilijevičius Mandelšamas (1891–1938) sukūrė savo žymųjį darbą, kuriame Josių išvadino Kremliaus kalniečiu (aliuzija į kaukazietišką kilmę) „storais, riebaluotais it musių lervos pirštais ir tarakono ūsais“. Matyt, nereikėtų stebėtis, kad Osipas Emilijevičius buvo ne kartą suimtas ir galiausiai mirė netoli Vladivostoko.