Taip, SSRS buvo didelė ir etniniu bei socialiniu požiūriu marga valstybė, todėl nuo pat 1917-ųjų iki 1991-ųjų joje apsireiškė ne vienas kūrėjas, palikęs ateities klausytojams, skaitytojams bei žiūrovams po keletą dėmesio vertų šedevrų.

Ir vis dėlto teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad nei tų kūrėjų apsireiškimas, nei jų palikti darbai dar neįrodo marksistinių doktrinų genialumo ar režimo šaunumo. Kultūros pasaulyje konkrečius darbus dažniausiai sukuria labai konkretūs asmenys (net tada, kai kūrybiniame procese dalyvauja kelios dešimtys ar šimtai žmonių), tad ir kino, literatūros, muzikos ar kt. sričių pasiekimus derėtų labiau sieti su konkrečiais individais, o ne su abstrakčia sovietine „liaudimi“.

Taip pat svarbu neužmiršti fakto, kad SSRS valdžia anaiptol ne visada už gerą filmą, romaną, eilių rinkinį ar šokio spektaklį apdovanodavo kūrėjus titulais, privilegijomis ir kitomis dovanomis. Pavydas – išties galingas reiškinys, tad SSRS laikais neretai atsitikdavo taip, kad mažiau talentingas, bet politinių ryšių turintis kultūros pasaulio veikėjas pasinaudodavo esančia sistema, siekdamas apkartinti ar sugriauti gabesnių kolegų gyvenimus ir karjeras. Nemažai labiausiai garbinamų SSRS kūrėjų sėdėjo kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, psichiatrinėse ligoninėse ar kitaip susidūrė su režimo represijomis (taip pat netrūksta mirusių tragiškomis ar paslaptingomis aplinkybėmis), tad apie teigiamą sovietinės valdžios indėlį į kultūrą galima kalbėti nebent ciniškai, t. y. laikantis nuostatos, kad norint sukurti šedevrus, būtina patirti siaubingas fizines, psichologines ir dvasines kančias.

Sovietų Sąjungos atsiradimas iš dalies sutapo su nebyliojo ir bespalvio kino aukso amžiumi. Tais laikais kino sritis dar buvo gana jauna, todėl jos kūrėjai nepaisė beveik jokių kūrybinių tabu tiek kalbant apie darbo rezultatą ekrane, tiek apie jo įgyvendinimo priemones.

Bene svarbiausia to meto bolševikų valdomos valstybės režisierių, aktorių, prodiuserių ir kt. užduotis buvo kurti režimą garbinančius bei reklamuojančius darbus, tačiau tais laikais veikę kino kūrėjai vis dar nebijojo originalių ar netradicinių, „paprastiems“ proletarams sunkiai „virškinamų“ kūrybinių sprendimų. Tad žiūrint Eisensteinų giminės atstovo Sergejaus Michailovičiaus (1898–1948) bei jo amžininkų darbus, atsiveria ta pati dilema, kaip ir vertinant Trečiojo reicho propagandistės Helenos Berthos Amalie Riefenstahl (1902–2003) palikimą. Abiem atvejais turime gražius, įdomius bei originalius filmus, kurie atvirai bei sąmoningai propagavo į masines žudynes, koncentracijos stovyklas ir totalitarizmą vedančias ideologijas.

Nors Sergejus Michailovičius daugiausia kūrė nebyliuosius filmus, jam pavyko sukurti ir keletą garsinių, kaip antai „Aleksandras Nevskis“ („Aleksandr Nevskij“, 1938) ar „Ivanas Rūstusis“ („Ivan Groznyj“, skirtingais metais išleistų dviejų dalių filmas), kuriuose taip pat buvo gausu atvirų bei tarp eilučių paslėptų ideologinių žinučių.

„Tuo metu partiniai šulai svarstė, kaip suvaldyti trisdešimt šešerių Eisensteiną, latvių, vokiečių ir žydų kraujo turintį avangardistinį filmo „Šarvuotis „Potiomkinas“ režisierių. Jis per ilgai užsibuvo Holivude ir, kaip Stalinas pareiškė amerikiečių literatui Uptonui Sinclairui, „prarado savo SSRS draugų pasitikėjimą“. Kaganovičiui Stalinas teigė, kad Eisensteinas yra „trockininkas, jeigu ne blogiau“. Eisensteinas buvo parviliotas į tėvynę ir turėjo statyti Pavliko Morozovo, berniuko-didvyrio, įskundusio savo tėvą buožę, istorijos įkvėptą filmą „Bežino pievoje“. Šis pasišlykštėtinas projektas nepavyko taip, kaip norėjo Stalinas. Kaganovičius garsiai pareiškė, kad jo draugų pasitikėjimas režisieriumi smerktinas: „Mes nebegalime pasitikėti Eisensteinu. Jis vėl iššvaistys milijonus ir nieko mums neduos, mat yra nusistatęs prieš socializmą.“ Eisensteiną išgelbėjo Viačeslavas [Molotovas] ir Andrejus Ždanovas, mat jie buvo nusiteikę režisieriui duoti dar vieną progą. O ir Stalinas suvokė, kad jis yra „labai talentingas“. Augant įtampai su Vokietija, jis pavedė Eisensteinui sukurti filmą apie įsibrovėlius iš užsienio įveikusį Aleksandrą Nevskį, kuriuo būtų propaguojama jo naujoji socializmo bei nacionalizmo paradigma“, – pasakojama Simono Jonathano Sebago Montefiore (1965) darbe „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ („Stalin: The Court of the Red Tsar“, 2003).

Josifui Visarionovičiui Džiugašviliui (1878–1953) iškeliavus pas protėvius ir prasidėjus šiek tiek liberalesnei epochai, sovietinis kinas įgavo kiek nuosaikesnį pavidalą. Atsirado daugiau politiškai neutralių komedijų, paikų melodramų bei buitinių dramų, vaizduojančių „paprastų“ sovietinių žmonių gyvenimą, o ir kariniuose filmuose daugiau dėmesio imta skirti paprastiesiems, o ne tariamam Josiaus genialumui. Vis dažniau bandyta kurti išoriškai gražius ar įdomius, santvarkos atvirai negarbinančius, bet ir masinei publikai bei režimui iššūkio nemetančius darbus (Andrejaus Arsenijevičiaus Tarkovskio (1932–1986) kūryba).

Matyt, tam įtakos turėjo ne tik atsiribojimas nuo Josiaus asmenybės kulto, bet ir suvokimas, kad žmonės į kino teatrus dažniausiai eina ne dėl politikos, o tikėdamiesi pramogų.