Senovės Graikijos mitologijoje vienas populiariausių motyvų – likimo neišvengiamybė. Juos galima rasti nemažoje dalyje mitų – jeigu kas nors herojui išpranašavo, jog jis nuo to ar ano gaus galą, tai galite būti tikri, būtent taip ir atsitiks tiesiogine arba perkeltine prasmėmis, bet būtent taip, kaip išpranašauta.

Dzeuso tėvas Kronas buvo perspėtas, kad jį nuvers jo vaikai, tad niekas vargšui senosios kartos patriarchui nepadėjo, net savo paties vaikų ryjimas. Mat žmona neapsikentusi nuolatinio ir beprasmiško gimdymo, vieną vakarą savo sutuoktiniui vietoj įprastos vakarienės pakišo akmenį.

Titanas Kronas apsivėmė ir iš skrandžio atpylė visus suvalgytus vaikus. Šie sukilo prieš tėvą ir jį nušalino nuo sosto. Pranašystė išsipildė. Galima tik filosofiškai pamąstyti, o kas būtų, jeigu Kronas būtų susitaikęs su lemtimi ir mylėjęs, auklėjęs bei mokęs savo vaikus? Ar jie jį būtų nuvertę? 

Nors senovės Graikijos laikai baigėsi, o už lango – kartoninių kavos puodelių, „Facebook“ ir tų kvailų nuotraukų fotografuotų mobiliaisiais telefonais amžius, savų aiškiaregių netrūksta. Patys populiariausi savaime suprantama – Michelis de Nostradamas ir Vangelija Pandeva Dimitrova, dar žinoma Vangos vardu.

Populiarūs jie todėl, kad už lango siaučia siaubingi politiniai įvykiai ir daugelio galvose kyla natūralūs klausimai: Kokia viso to prasmė? Kur mus nuves neramumai Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose ir t.t.? Į socializmą, komunizmą, islamo dominavimą? Visišką susinaikinimą? O gal brandesnę demokratiją? Kaip mums pasielgti? Priimti islamą? Mokytis mandarinų kalbos (nėra kinų kalbos, yra mandarinų valstybinė kalba ir n dialektų)? Ginti sovietines statulas, kad atėjus žaliems žmogeliukams pasakytume: „Matote, koks lojalus buvau Rusijai, gyniau jos meną.“ 

Ko tik nėra išpranašavę šie asmenys – JAV bei ES žlugimą, Rusiją – pasaulio valdovę, Kiniją – pasaulio valdovę, absoliučiai tuščią Europą, Europą okupuotą musulmonų, atvyksiančius ateivius. Netikėti pranašystėmis negalima, nes pasak kai kurių personų, abu pranašai numatė nacių atėjimą, komunizmo kylimą ir žlugimą, Vietnamo karą, Johno F. Kennedy‘o nužudymą, Berlyno sienos griuvimą, Rugsėjo 11-ąją ir dar daug ką, tad jeigu jie tai numatė, reiškia išsipildys ir tai, kas dar turėtų nutikti tolimoje ateityje.

Tiesa, reikia pabrėžti, jog kai kurios pranašystės įtartinai kutena, kai kurių politinių doktrinų gerbėjų (komunistų ir islamistų) bei kai kurių personų (pvz., VVP) savimeilę, mat žada pergalę būtent jiems, o jų ideologiniams priešams – pralaimėjimą. Ar mums, t.y. jų priešų sąjungininkams, NATO nariams ir demokratinės šalies gyventojams jau susitaikyti su pralaimėjimu? O gal bandyti pakeisti likimą?

Daug kas jau dabar stebėdami isteriją dėl pabėgėlių dievobaimingai suklapsi akimis ir taria: „Pranašystė pildosi – krikščioniška Europa žlunga.“ Pasakysime tik tiek. Dar Antrojo Pasaulinio karo metais britai rašė tik tas M. de Nostradamo regėjimų interpretacijas, kurios įrodė, kad sąjungininkai laimės karą, o fašistai bus nugalėti. Informacija buvo platinama priešo teritorijoje.

Nežinia, ar tai padarė kokį nors poveikį, bet naciai pralaimėjo. Nepaisant racionalaus proto ir ateizmo įsivyravimo, net ir šiais laikais netrūksta bandymų numatyti ateitį. Vienas žymiausių orakulų – japonų kilmės amerikietis Yoshihiro Francis Fukuyama. Šis ekonomistas ir politologas išgarsėjo 1992-aisis išleidęs knygą „The End of History and the Last Man“. Knygos idėja, nepaisant autoriaus liberalių pažiūrų, artima marksistams: žlugus SSRS, baigėsi istorija ir dabartinė (t.y., praeito amžiaus 9-ame dešimtmetyje įsivyravusi sistema) yra galutinė žmonijos valdžios santvarka bei paskutinis žmogaus socialinio išsivystymo etapas.

Marksistams Y.F.Fukuyamos idėjos artimos tuo, jog, pasak autoriaus, viskas, kas vyksta istorijoje, yra milžiniškas kelias į kažką galutinio, tobulo ir nepakeičiamo. Komunistams tai turėtų būti komunizmas, Y.F.Fukuyamai – liberali demokratija.

Šio autoriaus teorija atsidūrė ties žlugimo riba vieną 2001-ųjų rudens dieną. Taip, kalbame apie Rugsėjo 11-ąją. Būtent ši data įrodė, kad nė velnio niekas nebaigta ir vargu ar tai, kur mes gyvename pastaruosius dvidešimt metų yra galutinis kažko etapas. Istorija dar ilgai kankins žmoniją ir Žemės planetą, kol galbūt galų gale ateis Dangaus karalystė/galutinė demokratija/komunizmas?

Istorijos nepriklausomybę nuo Y.F.Fukuyamos idėjų turėjo įrodyti ir pastarųjų dviejų metų įvykiai, tačiau pats autorius vis dar tiki savo teorija. Dar 2011- aisiais jis tvirtino, kad suklydo viso labo dėl datos, galutinė demokratija neatėjo, bet tikrai ateis. Kada? Kada nors.

O ką daryti mums? Atsakymas – atsigręžti į be galo senamadišką ir nuvertintą dalyką – moralę, bei elgtis taip, kaip atrodo moralu. Jeigu jums atrodo, jog pabėgėlių reikia nekęsti, nekęskite jų, o jeigu jūs išsiilgę egzotiškų kaimynų, bėkite jų pasitikti išskėstomis rankomis.

Aiškiaregiais nereikia tikėti, nes pranašystės, kaip ir bet kuri okultizmui artima sritis, sukelia grėsmę žmogaus apsisprendimo laisvei bei galimybei kurti savo gyvenimą, nes teisingas bus tas kelias ir tie sprendimai, kuriuos pasirinko žmogus remdamasis savo nuoširdžiu tikėjimu bei morale. Būtent jie sukurs tokią ateitį, kuriai lemta ateiti.

Tačiau ir Vanga, ir M. de Nostradamas, ir japonų kilmės amerikietis politologas beveik visada užmiršta vieną esminę detalę – istoriją, kurią žmonių sprendimai, kad ir kokie jie būtų idiotiški ar absurdiški, būtent jie padaro savo darbą, o kiekviename sprendime yra pasirinkimo galimybė.

Net Jėzus Kristus ją turėjo. Jis pasiryžo išpirkti žmonijos nuodėmes ne todėl, kad taip buvo lemta. Jis jas pasiryžo išpirkti, nes jam tai atrodė teisinga, moralu, o svarbiausia, prisiimdamas kančią už žmonijos nuodėmes. Jis ir Tėvas turėjo laimėti politinę pergalę kovoje su šėtonu.