Gyvenimas neretai šypteli makabrišku humoru. Štai roko aukso eros saulėlydyje, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, viena geriausių visų laikų grupių "Guns N‘ Roses" išleido savo antrąjį didžiausią ir paskutinį šedevrą – dviejų dalių albumą "Use Your Illusion".

Ten įrašyta epinė baladė "Civil War" pritrenkia savo didingumu, jos metu gitaristas Saulas Hudsonas priverčia klausytoją pajusti parako ir kraujo kvapą, o lyrinis herojus vokalisto Williamo Bruce‘o Rose‘o jaunesniojo balsu kviečia pasižiūrėti į kovojančius ir mirštančius jaunus vyrus bei raudančias moteris ir pareiškia, jog jam "daugiau nebereikia jūsų pilietinio karo".

Dainos mintis – visi karai yra pilietiniai, nes ten kariauja žmogus prieš žmogų. Liūdna ironija ta, kad JAV pasirodžius šiai dainai anapus Atlanto į Senąjį žemyną sugrįžo karas. Ir ne šiaip kokia nors Vietnamo ar Afganistano stiliaus parodija, kurią, pasak paranojikų portalų, organizavo JAV su CŽV ir masonais priešakyje, o pačios tikriausios senamadiškos skerdynės tarp kaimynų.

Žlunganti komunizmo imperija atvėrė tuometės Jugoslavijos votį, kurios užkratai – seni kaip pasaulis: tai – etninė bei religinė neapykanta. Kariniai veiksmai ir tautiniai valymai buvo tarsi baisi vizija ar sapnas, atmintyje iškėlęs dar nacizmo padarytus nusikaltimus.

Mat nuo 1992-ųjų Europoje ėmė dygti koncentracijos stovyklos, kuriose Serbijos valdžia laikė kroatų ir bosnių karo belaisvius. Visa tai todėl, kad Jugoslavija buvo būtent ta šalis, kurioje gyveno daugybė skirtingų etninių grupių, iš kurių kiekviena išpažino vis kitą religiją.

Jugoslavijos šiaurėje gyvavo slovėnai ir kroatai. Tiek vieni, tiek kiti daugiausia buvo katalikai. Šios tautos buvo turtingiausios Jugoslavijoje ir kupinos provakarietiškų nuotaikų, tad svajojo atsikratyti Serbijos (stačiatikių) jungo.

Pirmoji tą padarė Slovėnija, kuri iškovojo nepriklausomybę vos per dešimt dienų. Kroatijoje viskas kebliau – mat Krajinoje (Kroatijos pietryčiai) ir Slavonijoje (regionas Kroatijos rytuose) gyvena itin daug serbų. Šiose teritorijose, kaip ir mūsų dienomis Donecke bei Luhanske, staiga paskelbtos separatistinės respublikos.

Neapleido nuotaikos, kad kroatai ilgam prarado šias sritis. Nežinia, ar todėl, kad Kroatijos valdžia pademonstravo ryžtą, ar kad Serbijos lyderis Slobodanas Miloševičius, skirtingai nei Kremliaus lyderiai, neturėjo iš naftos gaunamų pajamų, kuriomis galėtų finansuoti separatistus, Kroatijai pavyko sutelkti milžiniškas pajėgas ir per trumpą laiką atsiimti šiuos regionus.

Taip dvi valstybės atsiskyrė nuo Serbijos jungo. To paties panoro ir trečioji – Bosnija ir Hercegovina, kuri tautiniu požiūriu – be galo marga, mat čia nuo seno gyveno katalikai kroatai, stačiatikiai serbai ir musulmonai bosniai. Pastarieji yra slavai, kurie iki XV a. išpažino stačiatikių tikėjimą, bet vėliau perėjo į islamą, o nuo 1974-ųjų yra traktuojami kaip atskira tautinė grupė.

Sulaukę JAV bei musulmoniškų valstybių palaikymo, jie bandė sukurti islamišką Bosnijos respubliką. Tuo pat metu paskelbta Bosnijos stačiatikių respublika, kurios vadovas – Radovanas Karadžičius, o Serbijos apginkluota Bosnijos serbų sukilėlių armija, vadovaujama Radko Mladičiaus, įveikė Bosnijos musulmonų pajėgas bei pradėjo Sarajevo apsiaustį, per kurią žuvo apie 10 tūkst. žmonių.

Šiuos veiksmus lydėjo etniniai valymai su plėšimais, prievarta, žudymais ir žmonių varymu iš namų. Viso to apogėjumi tapo 1995-ųjų liepą įvykusios Srebrenicos žudynės, už kurias tiesiogiai buvo atsakingas tas pats R.Mladičius. Jas kuravo R.Karadžičius ir kitas politikas – Momčilo Krajišnikas, kurie asmeniškai įspėjo R.Mladičių, jog "jų planas yra neįmanomas be genocido".

Šio mėnesio 11–13 dienomis sukako lygiai dvidešimt metų, kai serbų armijos pajėgos (visai kaip ir NKVD, ruošdamiesi Katynės žudynėms Lenkijoje) suiminėjo suaugusius vyrus bei paauglius ir vežė juos į Potočario kaimą, grūdo į pastatą, kuris įvardijamas "Baltuoju namu", tai viena tų vietų, kur įvykdyta daugybė nusikaltimų prieš žmoniškumą.

Prasčiausiai šioje istorijoje pasirodė iš Olandijos atsiųsti Jungtinių Tautų taikdariai, kurie neatliko savo misijos ir neužtikrino Bosnijos musulmonų saugumo. Maža to, liepos 13 d. olandai išvijo penkis bosnių tautybės pabėgėlius iš JT saugomų patalpų į mirtį. Už tai 2011 m. trijų žuvusių artimieji padavė Olandiją į teismą, kuris pripažino taikdarių kaltę.

Vis dėlto tada olandai tapo pagrindiniais žudynių liudininkais. Nemažai taikdarių tvirtino girdėję pavienius šūvius arba regėję, kaip į vieną ar kitą pastatą, tempdami vyrą, įeina du serbų kariai ir vėliau, pasigirdus šūviui, iš jo išeina jau tik du.

Taip per kelias dienas buvo nužudyta maždaug 8 tūkst. žmonių, daugiausia armijai tinkantys bosnių tautybės vyrai ir paaugliai, kurių kūnai vėliau buvo suversti į bendrą masinę kapavietę.

Minint šio siaubingo įvykio dvidešimtmečio sukaktį, privalome savęs paklausti: "Ar VVP vadovaujama Rusija, kurios atstovų dėka Jungtinėse Tautose Srebrenicos skerdynėms, vykdytoms etniniu pagrindu, nebuvo suteiktas genocido statusas, turi teisę dainuoti apie taiką? Ar ji turi teisę "kovoti prieš fašizmą"?

Užmirškime Čečėniją, Gruziją, Ukrainą. Pakaks fakto, kad Rusija palaiko žmones, kurie iš nacionalistinių paskatų nužudė beveik 8 tūkst. kitataučių. Galima pasakyti tik tiek – Kremliaus propagandos ciniškumui, trigubiems standartams ir atviram melui nėra ribų.

Beje, čia labai tiktų dažnai cituojamas ir šiek tiek pabodęs, bet vis tiek teisingas Didžiosios Britanijos filosofo Edmundo Burke‘o posakis: "Kad blogis triumfuotų, užtenka, jog geri žmonės nieko nedarytų". Tačiau taiklesnė Martino Lutherio Kingo mintis: "Galiausiai mes prisiminsime ne savo priešų žodžius, o savo draugų tylėjimą".

Kas nutinka, kai lemiamu momentu tavo "draugai" tyli? Apmaudą keičia įtūžis. O kai tavo "draugai" tau dar ir pamokslauja? Kaip kad Bosnijos valdžia, kuri pasmerkė savo piliečius, svaidžiusius akmenis į Serbijos ministrą pirmininką per žudynių metines. Kieno išdavystė skaudesnė?