Šiemet Nobelio literatūros premija atiteko baltarusių rašytojai Svetlanai Aleksijevič. Nepaisant komisijos argumento, jog dokumentinę literatūrą rašanti kūrėja gavo šį svarbų apdovanojimą "už polifoninius raštus bei paminklą mūsų laikų kančiai ir drąsai", eteryje, kaip visada, pasigirdo nepasitenkinimo bruzdesys, iš kurio išsiskiria du žodžiai: "Dėl politikos".

Nesuprasi, kas čia labiausiai nepatenkinti, dar kartą nusivylę Haruki Murakami gerbėjai, Aliaksandro Lukašenkos šlovintojai ar šiuolaikinio Voldemorto – VVP orkos, numušinėjančios Malaizijos oro linijų lėktuvus?

Taip, S.Aleksijevič gavo šią premiją iš dalies dėl politikos, nes, pirmiausia, ši rašytoja yra Baltarusijos bei Rusijos režimų kritikė, antra, jos darbų, kaip ji pati pabrėžia, svarbiausias tikslas yra pabandyti suvokti raudonojo maro įsiskverbimo ir susiliejimo su Rytų Europos nacijų (ypač slaviškų) sąmone priežastis, t.y., kodėl bolševizmas taip prigijo dalies šio regiono žmonių (ypač rusakalbių) protuose ir kodėl laikas nesugeba viso to pagydyti?

Nenuneigsime, kad S.Aleksijevič gavo šią premiją dėl politinių paskatų, ir tai yra puiku. Dabar toks metas, kai civilizuotos šalys privalo bent jau moraliai paremti už demokratijos idealus kovojančius žmones ir vienas būdų tai padaryti – būtent tokių prestižinių premijų teikimas.

Paklausite: "O kaip menas? Ar politikavimas jo neužgoš?" Atsakysime: "Ne". Gyvenime ir mene viskas yra politika. Iš esmės tai dvi to paties medalio pusės. Kai vaikinas prisipažįsta merginai mylįs, jis užsiima politika, t.y. jis save proteguoja kaip tinkamiausią partnerį poravimuisi bei genų egzistencijos pratęsimui lytiniu būdu. Sakysite, jog tai – ciniška, bet tokia jau objektyvi tiesa. Vaikino genai jaučia poreikį išlikti ir jie verčia savo šeimininką griebtis politikavimo.

Mūsų gyvenimas yra kupinas politikos, tik ne kiekvienas drįstame sau tai pripažinti. Tad menas ir ypač geras menas turi skleisti ir skleis, net pats to nenorėdamas, tam tikrą politinę žinią. Prisiminkime, kad ir Levą Tolstojų – jaunystėje buvo tikras išdykėlis: lošė, girtavo, užsikrėtė visomis įmanomomis venerinėmis ligomis, bet išsaugojo sveiko proto likučius ir galbūt remdamasis svetima, o gal sava patirtimi parašė "Aną Kareniną" (1877).

Šis romanas aplenkė laiką, nes XIX a. autorius išdrįso teigti, jog žmogus turi mylėti tą, ką nori, ir turi teisę tą darydamas jaustis oriai. Miela, bet kas gi tai, jei ne politika? Taigi šis smarkuolis, kadaise keliems tuzinams baudžiauninkių užtaisęs po vaiką, senatvėje pradėjo savo dvasingąjį gyvenimą. Tada jis parašė kitą kūrinį "Kreicerio sonatą" (1889), kuriame smerkė ir niekino "Anoje Kareninoje" aprašytas aistras, tai irgi tam tikras politinis diskursas, aktualus visiems laikams, nes politika pirmiausia yra menas aiškinti žmonėms, kaip jie turi gyventi, mąstyti ir kalbėti.

Tiesa, tikras ir kokybiškas menas nuo politinės propagandos skiriasi dviem aspektais. Visų pirma jo skleidžiama politinė žinia turi būti gerokai subtilesnė bei tauresnė už teiginius: "Mes pastatysime socializmą" arba "Tik feminizmas išgelbės pasaulį". Meno kūrinys turi išmušti iš vėžių, sukrėsti, priversti abejoti tuo, kuo tikėjai visada. Aiški ir tiesmuka bei suvirškinta ir sukramtyta politinė žinia kūrinyje visada atrodo neskaniai, ir skaitytojas, net nebūdamas literatūros tyrinėjimo fariziejus bei nuo išnašų sudarinėjimo orgazmą patiriantis specialistas, jaučia, kada autorius kalba su juo nuoširdžiai, o kada bando išprievartauti jo pasąmonę.

Štai naujausiame filmų "Svetimas" (1979) ir "Gladiatorius" (2000) režisieriaus Ridley Scotto darbe "Marsietis" yra net keletas tokių žiūrovų prievartos epizodų, pvz., NASA ekspedicijai į Marsą vadovauja moteris (vaid. Jessica Chastain) – akivaizdus reveransas feminizmui. Ji lemiamu momentu dar ir išgelbėja pagrindinį herojų, tačiau tai dar niekis. Neskaniausia tai, jog amerikiečiai yra neįgalūs išvaduoti Marse palikto astronauto Marko (vaid. Mattas Damonas) be kažkokios abrakadabra technologijos iš Kinijos.

Filmo pabaigoje Markui ir visai ekspedicijai grįžus į Žemę, amerikietiško optimizmo povyzas nutaiso ne tik herojaus tėvynainiai, bet ir komunistinio Tolimųjų Rytų bastiono gyventojai. Tai pastaraisiais metais Holivude jau ne pirmas nusilenkimas "naujai augančiai galybei" ir jis verčia susimąstyti, ar kino pramonės Meką papildo komunistiniai finansai, ar vis dėlto kino kūrėjai – politiniai naivuoliai.

Neskubėkime teisti Holivudo vyrų ir moterų, tokių paikų epizodų jau būta. Prisiminkime, kad ir filmą "Armagedonas" (1998) su Bruce‘u Willisu. Į Žemę skrieja asteroidas, o Kietam riešutėliui bei dar jaunam Benui Affleckui žmoniją išgelbėti padeda rusas ( vaid. švedų aktorius Peteris Stormare).

Čia ir išryškėja skirtumas tarp politinės propagandos ir meno. Pastarajam privaloma erdvė interpretacijai, kuri leistų meno kūriniui iškilti aukščiau primityvios politikos, priartėti prie vienintelės tikrosios tiesos, kurią jaučiame visi, bet apibūdinti žodžiais galime retas.

Skandinavų sprendimas šiemet suteikti prizą posovietinės šalies autorei ypatingas dar ir dėl to, kad pastarųjų metų įvykiai Ukrainoje bei Artimuosiuose Rytuose yra svarbus momentas visam civilizuotam pasauliui. Tai reprezentuoja geopolitinių jėgų persiskirstymą, todėl menininkų misija ir yra susiurbti visą šią pasaulio pokyčių patirtį į save, permąstyti ir, suteikus formą bei nušlifavus, paversti literatūros, kino, muzikos ir t.t. šedevrais, kuriais mėgausis ateities kartos.

Kvailiausia, ką dabar gali daryti su menu susijęs asmuo, tai ignoruoti ir slėptis nuo politinių tendencijų, skirti daugiau dėmesio naujajai "Hobito" ekranizacijai, nei, tarkime, rusų filmui "Leviatanas". O didžiausia nesąmonė, kurią šiemet galėjo padaryti skandinavai, – pabandyti "parodyti", jog Nobelio komisija nepriklauso nuo politikos ir vėl apdovanoti nuobodžius ir pasauliui nieko nereiškiančius rašytojus, kaip 2013-ųjų laureatė Alice Ann Munro ar 2014-aisiais apdovanotas prancūzas Patrickas Modiano.

Dabar mene, kaip ir politikoje yra Leviatano, o ne Hobito laikas, todėl ir šiųmetis Nobelio komisijos sprendimas – sveikintinas.