Šiomis dienomis per žiniasklaidą išgirdau Širvintų merės Živilės Pinskuvienės postringavimų apie susiklosčiusią situaciją Širvintose.

Visų jos gana keistų samprotavimų tuo klausimu nekartosiu, bet štai net su ašaromis akyse ji bandė apginti neva Širvintų sovietų karių kapinėse palaidotų lietuvių karių garbę, tų, kurie žuvo Afganistane.

Labai abejotina, kad tose Antrojo pasaulinio karo sovietinių karių kapinėse būtų buvę laidojami lietuvių kariai, anuomet žuvę Afganistane.

Didesnė tikimybė, kad artimieji juos būtų veikiau palaidoję civilinėse kapinėse, tarp savo artimųjų.

Jeigu tikrai tose kapinėse buvo palaidoti Afganistane žuvę lietuvaičiai, tai labai abejoju, kad jų artimieji labai nuliūstų, jei iš tų sovietinių karių kapinių būtų pašalinti sovietiniai simboliai. Veikiau jau jie tam net galbūt pritartų.

Neseniai teko padiskutuoti su pažįstamu istoriku keletu klausimų, tarp jų – ir dėl žadamo pašalinti sovietinių laikų paminklinio akmens.

Jis skirtas tokiam Jefimui Belinskiui, kuris 1944 m. gruodžio 16 d., neva pasiaukodamas dėl lietuvių tautos laisvės, savo kūnu uždengė vokiečių kulkosvaidžio vamzdį ambrazūroje ir pakartojo žinomo Sovietų Sąjungos didvyrio Aleksandro Matrosovo žygdarbį.

Manau, kad tai –  propagandinis sovietinis triukas, nes tais 1944-aisiais, kai vokiečių karinės pajėgos visuose frontuose traukėsi, o tai daryti vertė aplinkybės, nebuvo jokio reikalo savo noru gultis ant šaudančio vokiečių kulkosvaidžio.

Gerai žinau, kad tas paminklinis akmuo pastatytas sovietmečiu, apie 1975 m., o istorikas man dėstė, kad jis pastatytas jau mūsų, laisvos Lietuvos, dienomis.

Pasak istoriko, tai – Rusijos konsulato Klaipėdoje pastangų rezultatas. Tačiau nežinau, kodėl jis taip keistai tai bandė įrodyti.