Metai dar tik prasidėjo, o mus jau paliko būrys įžymybių. Aktorius Alanas Rickmanas, išgarsėjęs teroristo ir pikto pedagogo vaidmenimis, grupės "The Eagles" narys Glennas Frey.

Tai tik dvi pavardės. Tiesa, daugiausia dėmesio sulaukė kitos roko personos Davido Bowie pralaimėjimas vėžiui.

Nepaisant viešojo dėmesio, kuris staiga apgaubia mirusią įžymybę, tenka konstatuoti, kad bent jau pas mus niekas tinkamai neapšvietė skaitytojų apie D.Bowie muzikinio indėlio svarbą.

Taigi, kas toks buvo Davidas Robertas Jonesas, mums žinomas sceniniu slapyvardžiu Bowie? Tai – muzikantas, pradėjęs savo karjerą dar XX a. septintajame dešimtmetyje, tačiau geriausius darbus sukūręs ir išleidęs aštuntajame.

D.Bowie bent jau Vakaruose buvo tas, kurio kūryba įkūnija daugelį aštuntojo dešimtmečio kultūros tendencijų, kaip ir "The Beatles" atspindi didžiąją dalį septintojo.

Jis buvo savotiškas lakmuso popierėlis, jaučiantis bei sugeriantis nemažą dalį tuo ar anuo metu buvusių meninių srovių ir bandantis jas perkelti į savo kūrybą.

Nors pirmąjį savo albumą išleido dar 1967 m., jo aukso amžius prasidėjo tik 1971-ųjų pabaigoje.

Pirmieji trys albumai buvo gana vidutiniški, nors ir padovanojo porą hitų – 1969-aisiais pasirodžiusią "Space Oddity" ir 1970-ųjų "The Man Who Sold The World" (šią dainą vėliau akustinio MTV koncerto metu, dešimtajame dešimtmetyje atliko "Nirvana").

Nepaisant minėtų dainų populiarumo D.Bowie iškilo grėsmė likti pavienių hitų atlikėju, tačiau viskas ėmė keistis 1971 m. pabaigoje, išleidus darbą "Hunky Dory".

Jame buvo ne tik keletas klasika tapusių dainų, pvz., "Life on Mars?", bet ir atsiskleidė įvairių žanrų spektras: folkrokas, glamūrinis rokas, meninis rokas, netgi būsimojo pankroko bruožai.

1972-ųjų vasarą D.Bowie išleido savo vieną svarbiausių darbų – "The Rise and the Fall of Ziggy Stardust and the Spiders From Mars".

Tai buvo pusiau konceptualus albumas, kurio dainos siužetas pasakoja vieną konkrečią hermafrodito muzikanto Ziggy Stardusto pakilimo ir nuopuolio istoriją.

Nors pats personažas buvo įkvėptas, šeštojo dešimtmečio muzikanto Vince‘o Tayloro (žymesnė daina "Brand New Cadillac"), vis dėlto Ziggy Stardusto veikėjas yra labiau aliuzija į D.Bowie dievaičius ir amžininkus, kurie švietė trumpai, bet be galo ryškiai, t.y. Ziggy Stardustas yra tipiškos septintojo dešimtmečio hipiškos eros muzikanto (pvz., Jimio Morrisono ar Janis Joplin) prototipas.

Pats vardas Ziggy – pasiskolintas iš "The Stooges" vokalisto Iggy Popo. Muzikiniu požiūriu šis darbas suvienija tokius skirtingus žanrus ir stilius, kurie pagal priimtus stereotipus yra priešiški, jame puikiai dera hipiško psichodelinio roko ir jam giminingo meninio roko bruožai su glamroko bei pankroko elementais.

Albumas atnešė tokią šlovę ir pripažinimą, kad pačiam D.Bowie iškilo grėsmė tapti savo apdainuoto likimo auka: jis ėmė vartoti kvaišalus, vis giliau klimpo į kokaino liūną bei keistus ir neaiškius seksualinius ryšius.

Kai kuriems menininkams toks diskomfortas sukelia papildomų impulsų, bet D.Bowie jis ėmė daryti žalą.

1973-iųjų pavasarį pasirodęs "Aladdin Sane" iš pradžių buvo kritikų įvertintas pusėtinai. Nepaisant to, kad kiekviena daina jame yra įdomi, šis darbas tinkamo pripažinimo sulaukė tik po kurio laiko.

Vėliau pasirodę albumai susilaukė dar prastesnių atsiliepimų, ir atlikėjo gyvenimą vis labiau ėmė pasiglemžti tamsa.

Tačiau Davidas buvo ne iš tų, kurie pasiduoda, todėl "sudegęs" vis labiau ir labiau bandė atgimti. 1975-ųjų pavasarį pasirodė darbas "Young Americans", kuris buvo ne tik sėkmingas komerciniu požiūriu, bet ir reprezentuoja naujo aštuntojo dešimtmečio muzikinio stiliaus – disko aušrą.

Tuo pat metu D.Bowie susidomėjo nauja muzikine tendencija, ateinančia iš Vakarų Vokietijos, – menine elektronine muzika krautroku.

Pasakojama, jog šio žanro apologetų "Kraftwerk" dainą "Autobahn", trunkančią 23 minutes, jis vis leisdavo iš naujo ir iš naujo.

1976 m. D.Bowie galutinai prisikėlė iš dugno, pasirodė vienas geriausių jo darbų "Station to Station", kuriame buvo vos šešios dainos, tačiau kiekviena iš jų tikras deimantas.

Šis albumas gimė iš dalies, kaip garso takelis filmui "Žmogus, kuris nukrito į Žemę" ( The Man Who Fell to Earth, 1976 m.) ir nors tuo metu D.Bowie buvo dalinai pakilęs iš kvaišalų liūno, kūrinio dainos puikiai reprezentuoja atlikėjo viduje siautėjusius demonus: kūriniai tamsūs, grėsmingi, bet kartu įdomūs, maišantys savyje roko, meninio roko, soulo, fanko (viena iš disko stiliaus sudedamųjų dalių) bei krautroko elementus.

1977 m. pasirodė dar du klasika tapę albumai "Low" ir "Heroes", kurie gimė kaip reabilitacijos dalis, bendradarbiaujant su inovacijų šalininku bei prodiuseriu Brianu Eno.

Taip pat D.Bowie pats prodiusavo nemažai atlikėjų. Jis turėjo visą "haremą" mėgstamų ir nepopuliarių grupių, kurias siekė paversti žinomomis, pasinaudodamas savo vardu bei statusu.

Jis prodiusavo "Mott The Hoople" 1972-ųjų darbą "All the Young Dudes" (grupė "Queen" pradėjo savo karjerą apšildydami šį kolektyvą), "The Velvet Underground" vokalisto Lou Reedo solinį darbą "Transformer" (1972), "The Stooges" albumą "Raw Power" (1973), jų vokalisto Iggy Popo solinius darbus "The Idiot" (1977) ir "Lust for Life" (1977).

Visi šie darbai kritikų ir gurmanų buvo įvertinti puikiai, tačiau komercinės sėkmės nesulaukė.

Taigi, kas buvo D.Bowie?

Tai buvo žmogus, turintis uoslę inovacijoms ir nevengiantis jų iškelti bei populiarinti, tuo atverdamas duris ateinančių kartų atlikėjams bei naujiems stiliams ir žanrams pvz., postpankui ir jo grupei "Joy Division".

Toks jis liko iki pat galo, ką liudija paskutinis albumas "Black Star", įkvėptas šiuolaikinio hiphopo.

Kita vertus, D.Bowie buvo absoliutus ankstesnės muzikinės epochos vaisius. Be Bobo Dylano, be "The Beatles", be "The Velvet Underground", be ankstyvųjų "Pink Floyd" su Sydu Barettu, be "T.Rex" nebūtų jokio Davido Bowie.