Taip, šis jau beveik ketverius metus trunkantis karas – "kitoks", "keistas", "šiuolaikiškas", t. y. "postmodernus", kaip dabar madinga sakyti, tad nereikia stebėtis, jog kautynės, verdančios 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę, plika akimi nematomos. Mūšio laukas čia ne miestai ir ne gamta, o – virtuali erdvė bei žmogaus sąmonės ir pasąmonės klodai. Vietoj sprogmenų, šaunamųjų ginklų ir technikos čia dominuoja informacija – tikra ir galvočių-pasakorių sukurta, o tarp pergalės ir pralaimėjimo riba tarsi išnykusi.

Kita vertus, vadinti karu viso to garsiai liežuvis neapsiverčia. Juk karas yra toks procesas, kur persipynus pragmatiniams bei ideologiniams interesams į kovą pakyla du varžovai (pvz., vegetarai ir normalios mitybos šalininkai), tačiau nuo jų susidūrimo paprastai nukenčia dar ir trečioji neutralioji, kelyje pasitaikiusi pusė.

O štai karu pavadinti Kremliaus klapčiukų Ukrainoje numušinėjamus Malaizijos oro linijų lėktuvus arba Sirijoje dujomis nuodijamus žmones, nėra nei noro, nei racionaliai objektyvaus pagrindo. Tai panašiau į viešoje vietoje kelnes nusimovusio ir garuojantį triufelį palikusio chamo veiksmus. Vandalizmas, chuliganizmas – tai geriausi terminai, tinkantys apibūdinti šiems aktams, o tiksliausias jų – teroras.

Informaciniai Kremliaus išpuoliai ir jo šalininkų nuolatinis lojimas internete taip pat nėra karo veiksmai. Tai, kaip ir islamo arba komunizmo šalininkų sukelti sprogdinimai, yra viešo (nes internetas – vieša erdvė) smurto aktai, kuriais siekiama labai konkrečių tikslų. Todėl reikėtų liautis vartojus terminą "informacinis karas" ir vadinti šį reikalą tikruoju vardu – "informaciniu terorizmu", kadangi kaip žmogaus ekskrementai niekada netaps šokoladu, taip ir putinofilų veiksmai nevadintini karu.

Kaipgi kovoti su terorizmu? Tai labai subtilus reikalas, kadangi ne vienas kovos su terorizmu metodas terorizuojamai visuomenei ir jos politikams iškelia skaudžią dilemą – dėl saugumo atsisakyti laisvės ir kitų demokratijos privalumų ar rizikuoti ir toliau likti ištikimam ankstesniam gyvenimo būdui, vertybėms, tokiu būdu parodant, jog teroristų veiksmai, kad ir kokie jie skaudūs, yra beprasmiški.

Informacinio terorizmo atveju kyla lygiai tokios pačios dilemos. Surinkti sąmojingus VVP klapčiukus ir izoliuoti ar nekreipti į jų veiklą dėmesio? O kas turėtų atlikti šią daug kompetencijos ir sąžiningumo reikalaujančią pareigą – nustatyti sąmojingus kenkėjus ir atskirti juos nuo naudingųjų idiotų, kurie neadekvatūs ir neatsako už savo veiksmus? Ar tai netaps asmeninių sąskaitų suvedinėjimu?

Štai dar keli informacinio terorizmo klausimai. Ar turėtume šlovinti prastą ir netalentingai iš mokesčių mokėtojų pinigų sukurtą filmą kaip istorinį kinematografijos šedevrą vien todėl, kad jis neva patriotinis? Ar žmogus, pasakęs filmo kūrėjams į akis – "Karalius nuogas", nesulauks savo bendražygių pasmerkimo? O kaipgi dar dvasingi Rusijos kinematografiniai šedevrai? Juk tik visiškas kretinas nepastebės, jog ideologiškai smirdantis serialas apie Sankt Peterburgo milicininkus arba kriminalines atmatas yra atvira aliuzija į "mandagius žaliuosius žmogeliukus", kaip tikro vyriškumo įsikūnijimus bei nostalgiškai apeliuoja į vienodai dažytomis bjauriomis sienomis ir iškabintais kilimais dekoruotą sovietinę praeitį.

O animacija? Kaip vertinti šiuos tvarinius, bręstantiems protams į galvas kalte kalančius – būk kaip visi, būk paklusnus, neišsiskirk, daryk viską, ką tau liepia, ir būsi gražus bei geras, kaip tas kiškutis, nes jeigu darysi priešingai, būsi kaip tas vilkas. Juk nenori būti vilku? Ne ką geriau ir šiuolaikinė animacija, pasakojanti apie tris Rusijos didvyrius, keliaujančius (dėmesio!) į Kijevą nudaigoti jo valdančio niekšo.

O kur dar propagandinės knygos? Ką daryti su autoriais, kurie atvirai dergia demokratiją, žmogaus teises, privačią nuosavybę, individualumą ir t. t., bet užtat šlovina tariamą savo šeimininkų dvasingumą? Gal tas knygas uždrausti, deginti viešose vietose? Tačiau tokiu būdu pastatytume pūvančią atlieką Aleksandrą Duginą šalia šviesaus ir iškilaus Salmano Rushdie.

O kur dar žiniasklaida? Ką daryti su į pačius primityviausius protus besitaikančiais žurnalistais, metų metus sekančiais pasakas apie abortų liekanas skiepuose, masonų ir kosminių driežų humanoidų valdomą žmoniją ir t. t.? Na ir kas, kad jie vieną dieną patys atvirai prisipažįsta, jog viskas, kas buvo parodyta 20 sezonų, yra melas, negudriems masių protams žala jau padaryta. Ar visa tai uždrausti? O gal "išlyginti" balansą ir pateikti 50 proc. europietiškos pozityvios informacijos?

Ukrainiečiai pasirinko draudimų kelią. Ir teisingai padarė, mat jie kovoja ne tik postmodernų, bet ir senamadišką karą, reikalaujantį senamadiškų metodų. Maža to, jie daugiau nei 25 metus buvo įnikę į priklausomybę nuo Kremliaus, tad ir gydymo kursas reikalauja radikalių metodų.

O štai ES ir NATO priklausančiose šalyse viskas turėtų būti kiek kitaip. Todėl ir sprendimų reikia kitokių. Tad ką daryti – drausti ar palikti atvirai valstybei kenkiančią informaciją? Čia, deja, kaip ir alkoholio draudimo atveju, pasirinkdami prohibicijos kelią, galime daugiau pralošti, nei laimėti. Tačiau juk su alkoholizmu kovoti reikia?

Taigi, valdžia ir tarnybos turėtų rimtai apsvarstyti galimybę, kaip ženklinti Kremliui naudingą intelektinę produkciją, pvz.: "Vartodami šią informaciją, rizikuojate savo psichine bei fizine sveikata, šeimos, visuomenės ir valstybės gerove." Arba ant knygų ar TV ekrano kampe, rodant tam tikras laidas bei filmus, pateikti kai kurių pagarsėjusių putinofilų atvaizdus (pvz., nušalintojo prezidento arba to, kuriam "savi šaudė į savus"). Potekstė tokia, suprask – vartosi, tapsi toks, kaip šie ponai.

Mūsų valstybė į informacinį terorą turėtų atsakyti atitinkamais veiksmais, tačiau būtina pasitikėti savų piliečių branda ir jų gebėjimu savarankiškai priimti teisingus sprendimus, mat pasirinkdami totalios kontrolės kelią pralaimėtume šią kovą.