Pats baisiausias vaizdas – griuvinėjantys svečiai akmenuotoje Teatro aikštėje. Kai moterų batų kulniukai įlįsdavo į vandens nubėgimo sistemos grotelių tarpelius, jos tiesiog krisdavo.

Pirmasis Klaipėdos valdininkų darbas – sutvarkyti šią aikštę: grindinį, baisius atsikišusius akmenis.

Jei nežino, kaip atrodo normalios aikštės, tegul nuvažiuoja į Vokietiją.

Jeigu į mūsų miestą atvyksta neįgalus turistas, judantis vežimėliu, jam čia – iškart "ragai". Jis nenuvažiuos nė nuo vieno šaligatvio. Visur – 15 cm aukščio akmeniniai borteliai.

Jei neįgalųjį stumia panašaus amžiaus pensininkas, jis negali nei užstumti, nei užkelti vežimėlio ant bortelio. Miesto centras, tačiau ne kartą teko padėti taip vargstantiems svečiams.

O kur dar tie apleisti namai centre – planuose vis "atgimstantis" "Salamandros" namas. Projektas paruoštas, tačiau pūpso vien akmenys. Taip pat "Baltijos" kino teatras, miesto nepuošiantys namai netoli Klaipėdos pilies.

Taip pat turime tvarkyti nuo centro toliau besidriekiančias Dangės krantines. Turistai, nuėję tolyn, už Jono kalnelio tilto, apsisuka ir grįžta, nes ten – "nešienautos pievos". O grįžę klausia: "Ar toliau nieko nėra?" Jie įpratę, kad prie vandens verda gyvenimas. Pas mus – laukai arba pramoninė zona.

Mes taip pat turime kuo greičiau atstatyti Klaipėdos pilį ir Jono bažnyčią. Vokiečiai, pasiėmę atvirukus su šių objektų vaizdais, klausia: "Kur pilis, kur bažnyčia?"

Sakome, jog viskas nugriauta.

Suprantu, bažnyčia, kurią atstatysime už aukas, atgims lėtai, tačiau padedant miestui darbai galėtų greičiau pajudėti.

Pažįstamas, lankęsis Trakų pilyje, sakė, jog ten vaikščioja neįsivaizduojamos minios žmonių. Istorinėje sostinėje net šiuo metų laiku daugiau turistų nei Klaipėdoje vasarą.

Atkurkime Klaipėdos pilį. Tegul ji bus ne autentiška, bet vis tiek būtų traukos centras.

Gal kas nors papriekaištaus dėl Vokietijos šlovinimo, tačiau, kad ir kaip ten būtų, manau, jog reikia Klaipėdoje atstatyti bent porą istorinių paminklų.

Mes, nugriaudami juos, pasielgėme kaip barbarai. Gal ir patys vokiečiai padėtų sugrąžinti istoriją.

Pats elementariausias pasiūlymas – reikia turistams bent trijų gerų dviračių takų.

Pavyzdžiui, pasukę iš Kruizinių laivų terminalo į Minijos gatvę, jie pamatys ištrupėjusį šaligatvį. Užsieniečiai net nepagalvotų, jog tai – dviračių takas.

Mūsų miestas ilgas, jį sudaro trys paralelinės gatvės, todėl turėtų būti trys ilgi paraleliniai takai.

Šiandien pas mus tėra dvi kryptys: į Nidą arba į Palangą. O galėtų, pavyzdžiui, pagal Dangę nutiesti dviračių taką iki Kretingos.

Anksčiau, nuvažiavę prie Olando Kepurės, vokiečiai dviratininkai klausdavo, kur tolesnis takas? Jie nesuprasdavo, kad toliau tuo pačiu keliu Karklėje reikėdavo dalytis su automobiliais.

Mieste yra aukšto lygio dviračių takų ruožų, tačiau akivaizdu, kad jie buvo įrengti už toje vietoje kokį nors prekybos centrą stačiusios bendrovės pinigus.

Nėra čia ir dviračių takų jungčių. Turiu dviračių takų planą, gautą prieš 2–3 metus. Atrodo fantastiškai. Tačiau kada jis bus įgyvendintas, niekas nežino.

Ir apskritai, jei aš tylėsiu, kiti tylės, tada niekas ir nepajudės.