Pastarasis kiek įžūliai klausia: "Donaldai, vyruti, ko toks surūgęs?" D.Trumpas prabyla poetiška intonacija: "Ir kas galėjo pagalvoti, kad nelengva būti JAV prezidentu, likimas ne toks jau rožėmis ir klotas?" Pasirodo Ivanka Trump: "O kas nutiko, tėti?" Donaldui nespėjus atsakyti, pasirodo Rexas Tillersonas, kuris nuolankaus patarėjo intonacija sako: "Ne viskas rožėmis klota, kas skleidžia jų kvapą, tai – nuvalkiota tiesa."

D.Trumpas, labiau Ivankai, nei kitiems: "Išalkau aš, vaikeli, užkąsti šio bei to norėčiau, tik štai ko, išties nežinau." R.Giuliani: "Tai, gal užsisakykime picą?" R.Tillersonas: "Ne fizinis tas alkis, kankinantis mūsų Prezidentą, o iš politikos jis kilęs. Jums reikia, pone prezidente, ką nors nuveikti. Ką nors, kas būtų iš tiesų didinga. Jūs turite tapti lyg litras pieno laktozės netoleruojančiame žarnyne."

Ivanka: "Gal, tėti, tu nuverski tą storulį Kim Jong-uną? Girdėjau, jog jis visus ten jau užkniso – ir Šiaurę, ir Pietus, net kinai nebežino, ką daryti?" R.Tillersonas: "Mintis gera, klausyki, pone prezidente, šios išmintingos moters. Nors ji ir ne pirmoji ledi, bet – vis tiek." Prabyla R.Giuliani tuo pačiu familiariu tonu: "Doni, berniuk. Žinai, kai dirbau dar meru Niujorko, girdėjau apie tokį restoraną. O kalbos apie jį skrajojo keistos ir mįslingos. Esą jo savininkai ne iš šio pasaulio, o maistą jie gamina, tik valgomą politikų."

R.Tillersonas: "Mintis gera, klausyki, pone Prezidente, šio išmintingo vyro. Nors jis ir ne valstybės sekretorius, bet – vis tiek." Ivanka: "Ar ten bus galima suvalgyti "Pchenjano paršą"? R.Giuliani: "Be abejo, turbūt." D.Trumpas: "Tai, ko mes tada laukiame? Eime." Visi keturi personažai išeina.

Scenoje Ovalinį kabinetą pakeičia jaukus skersgatvis vidury Manhateno. Veikėjai lipa į rūsį, kuriame įkurtas restoranas. Virš įėjimo kabo užrašas "Tik politikams". Pasirodo padavėjas, kuris sutinka ateinančius lankytojus: "Oho, pone prezidente, nesitikėjome čia šiandien sulaukti jūsų. Ir ponas Rudy. Ir ponas Rexas. Ir panelė Trump. Ech, kokia palyda, kas galėjo pagalvoti?"

D.Trumpas: "Esu išalkęs, manęs statistiniu maistu nenumalšinsi, suprantat, kur link lenkiu? Padavėjas: "Taip, taip. Prašau prisėskite. Tuojau atnešime meniu." Mūsų veikėjai susėda prie stalo, ant kurio patiesta languota staltiesė. Ant jo stovi senas tuščias vyno butelis su apvarvėjusia žvake. Aplinkui vyrauja jauki prieblanda. Fone skamba Howlino Wolfo atliekama daina "Smokestack Lightning" (1956). Ant visų sienų iškabinti televizoriai rodo vaizdus iš karinio konflikto Sirijoje. Tiksliau, vaizdus, kaip Basharo al Assado paruoštos cheminio ginklo atakos metu, abejingai stebint taikdariams iš Rusijos, nuodijami Sirijos gyventojai. Jie leisgyviai trūkčioja ant žemės, tąsomi traukulių, iš burnų krenta baltos putos.

D.Trumpas nužvelgęs aplinką prabyla: "Neklydai, Rudy, na, ką galėčiau pasakyti, išties ekscentriška vietelė." Padavėjas atneša meniu, D.Trumpas jį peržvelgia niūriu žvilgsniu, iš lėto pakylantys jo antakiai tarsi signalizuoja apie prezidento galvoje atsiradusį nuostabos, ironijos ir skepticizmo derinį. Jis perduoda meniu savo palydovams ir klausia: "O ką gi pats galėtumėte mums rekomenduoti šiame neįprastųjų vaišių sąraše?" Padavėjas: "Sunku ir pasakyti, mat jūsų atvejis – keblus. Ir vis dėlto rekomenduočiau keptą požemių pabaisą – "Vovą". Atsižvelgiant į aplinkybes, kiek daug jūs prikalbėjote kampanijos metu, jog ant Valstijų šlapinasi, visi kas tik netingi, įveikti šį patiekalą prireiks nuožmumo, ryžto ir kūrybiškų sprendimų. Bet proga tinkama, juk Spalio revoliucijai sukanka šiemet visas amžius. Pradėti valgyti turėsite nuo al Assadų atžalos, pakrikštytos Basharo dujas nešančiu vardu. Tą padaryti jums bus nesunku, nes tas neklaužada, kvailelis vėl ryžosi savuosius žmones nuodyti tuo šlykščiai dvokiančiu ginklu, berods, jau trečią kartą."

Ivanka: "O, Dieve šventas, juk tai – nežmoniškai bjauru." D.Trumpas: "Bet rusai sakė, kad čia esą sukilėlių gamintos dujos, jų ir ataka." Padavėjas: "Atleiskite man, pone prezidente, už sarkazmą, bet jeigu taip, tada vadinkite mane – Baracku Obama." R.Giuliani: "O kas, gudruoli, jeigu nuvertus Sirijos kaliausę, pasaulis ims ir tuo apkaltins mus? Sakys jie sau, gal JAV nužudė vargšus žmones?" Padavėjas: "Tada atrėžkite fraze jiems iš Sun Tzu veikalų: "Sėdėk ir lauk prie upės, jeigu būsi kantrus, netruksią plaukti ims tavųjų priešų kūnai." Ne visada tas, kuriam naudinga žmogžudystė, yra jos užsakovas. Štai, kad ir "Coca Colos" pavyzdys, ji tapo tuo, kuo tapo tik tokio Adolfo sukeltos smurto orgijos dėka. Ar "Coca Cola" finansavo ir iškėlė nacių partiją Europoje? Nors, žinoma, juk abiejų spalvų gama viena – raudona, juoda ir balta."

D.Trumpas: "Ir vėl juokaujate?" Padavėjas: "Na žinoma, kodėl gi ne?" R.Tillersonas: "Mintis gera, klausyki, pone Prezidente, šio išmintingo padavėjo." Ivanka: "O kaip desertas?" Padavėjas: "Ar teko jums girdėti apie "Pchenjano paršą"? Kaip pageidautumėte pagaminto? Šiaurės ir Pietų karu? Mūsiškės intervencijos, o gal savų žmonių maištu?" Ivanka: "Aš pageidaučiau jų visų." Padavėjas: "Kaip įsakysite, klientai. O gersite jūs ką?" Visi: "Na, jeigu paminėjote "Cocą"… Šviesos užgęsta.

Pasirodo trys sparnuotosios raketos "Tomahawk", kalbančios žmogaus balsu. Pirmoji raketa: "Kada mes vėlei susitiksime drauge? Griaustinyje? Žaibe? Ar lietuje?" Antroji: "Kada skerdynės baigtos bus, kai vienas nugalės, o kitas – žus." Trečioji: "Šitai nutiks prieš saulei patekant." Pirmoji: "Kur ta vieta?" Antroji: "Dykynė, Sirija vardu." Trečioji: "Ten mes turėsime sutikti Basharą al Assadą." Visos: "Grožis yra bjaurus, nors koktumas – saldus, tad skriskime zarino pripildytu žudančiu oru." Raketos skrenda Sirijos režimo valdomo aerodromo link. Skamba Muddy Waterso atliekamas kūrinys "I Got My Brand On You" iš 1960-ųjų koncerto Newporto džiazo festivalyje. Uždanga nusileidžia.