Mėnuo yra turbūt minimaliausias laikas, leidžiantis įvertinti kokį nors naują reiškinį, tendenciją ar objektą. Bernardinų sodas Vilniuje, po rekonstrukcijos atidarytas rugsėjo pradžioje, tokiems vertinimams tinka puikiai, nes yra ir reiškinys, ir tendencija, ir objektas.

Per tas keturias savaites aš gana sąžiningai kolekcionavau operatyviausias ir emocionaliausias su beveik nauju sodu susijusias įžvalgas, pastabas ir šūktelėjimus. Suklasifikavus trofėjus ir atmetus iš sąrašo pagyrimus, pavyko išskirti dažniausiai pasikartojančius priekaištus. Štai kas išėjo:

1. Viską buvo galima padaryti perpus pigiau.
2. Kodėl takai negrįsti plytelėmis?
3. Vaikų žaidimų aikštelė per maža.
4. Vaikų žaidimų aikštelė per didelė.
5. Reikia išjungti pagrindinio fontano apšvietimą ir ją lydinčią muziką.
6. Pagrindinis fontanas turi šokti pagal muziką ir šviesas nuolat, o ne tam tikromis valandomis.
7. Kodėl tiek daug žmonių?

Pirmąjį, iki skausmo įprastą niurzgėjimą galėčiau lygiai taip pat įprastai atmesti, jei jame nebūtų galimos realybės ženklų. Miestiečiai šioje realybėje gyvena nuo viešųjų pirkimų įstatymo atsiradimo laikų, kai nuostata "perpus pigiau“ tapo lemiamu urbanistiniu veiksniu. Visi architektai, miestų planuotojai ir jų gyventojai puikiai žino, kad miestuose išlieka tik ketus, akmuo ir betonas. Bet koks dekoratyvus elementas privalo turėti metro gylio pamatus, laiptų pakopos iškaltos iš granito, o gatvių suoliukų danga – iš skietmedžio. Arba – plieno. Varžteliais prie dailiai negilių ir lengvų plytelių prisukti stovėjimo aikštelę ribojantys stulpeliai žūva per kelias savaites, net ir be vandalų pagalbos. Juos nužudo miestas. Bet – "perpus pigiau“.

Bernardinų sode šio pigumo nesimato. Tvorelės, kurios saugo saugotinas teritorijas, – solidžios ir tvirtos, laikini vejos aptvarai – demonstratyviai lengvi, fontanų taurės ir baseinai – šiaurietiškai racionalūs kaip ir smulkaus žvyro takai. Plytelių dangos atsisakymas reprezentacinėse miesto erdvėse galėtų virsti visuotine tendencija ir mada. Profesionaliai įrengti žvyro takai (o tai nėra nesudėtingas veiksmas) kadaise buvo ir vėl turėtų tapti Lietuvos miestų parkų elementu. Plytelės skirtos Pietų šalims, o ne mums, su nesibaigiančiais lietumis, sniegu ir ledu.
Naujojo miesto sodo funkcionalumas yra pragmatiškas, todėl šiek tiek konformistinis. Jo kūrėjai bando įtikti įsivaizduojamai daugumai, ir būtent šis nuolaidžiavimas sukuria pagrindinę priekaištų laviną. Parkui, pretenduojančiu tapti botanikos sodu, nereikia vaikų žaidimų aikštelių. Vaikai, kurie atsiranda tokiame sode, be jokių kančių suranda sau pramogų nenaudodami specialios linksminimo įrangos. Juk galų gale šalia teka upė su fontanais, į kuriuos galima nepavojingai įkristi. Ar medžiai, tiesiog skirti smagiai nukristi. Ir tie patys žvyro grumstai, besiprašantys taiklaus metimo į žaidimų partnerį, užsižiopsojusį vaikštinėtoją ar antį Vilnelėje.

Vakarais grojantį ir šokantį fontaną irgi tenka pavadinti duokle konformizmui arba mūsų slaviškai-rytietiškai prigimčiai, kuriai būtina papuošti papuošalą. Gerokai kiečiau atrodytų savaitgalio vidurdieniais sode grojantis pučiamųjų orkestras. Šitaip ir orkestrai gautų aiškią savo egzistencijos bazę, ir deklaruojamos XIX a. tradicijos būtų atkurtos. Ir minios žmonių gautų ne surogatinį apsilankymo sode tikslą.

Įdomiausia, kad priekaištų sąraše nėra vienos pozicijos, dėl kurios, esu įsitikinęs, smarkiai nerimavo sodo atnaujinimo iniciatoriai: niekas nesiskundžia, kad jis vakarais uždaromas, o užsilikę lankytojai surandami ir išlydimi. Man šis susitaikymas su užrakinamais vartais yra labai organiškas. Visų miestų miestiečiai mėgsta urbanistinę discipliną. Jie nori taisyklių ir jų laikosi, nes žino – be jų pražus visi. Panaudojus militaristinę metaforą, miesto gyventojus reikia vadinti reguliaria kariuomene, kurioje asmenybės savo noru atsisako arba priverčiamos atsisakyti dalies prigimtinių laisvių. Tarp jų – ir teisės vaikščioti naktimis po miesto sodus. O kokią militaristinę metaforą turėti gauti vienkiemių, sodybų ir kaimų gyventojai? Kiek pagalvojęs, radau tokią – jie yra partizanai.