Žingsniuodamas per Žaliąjį sostinės tiltą šiomis dienomis vis pasidairau: ar greit prasidės ledonešis? Norėčiau pamatyti jo pradžią... Prieš užšaldama Neris buvo pakilusi, užliejusi parapetus, tad dabar ir laikosi ledo plotai, įsikibę krantų.

Bet jau neilgai, nes protakos kasdien darosi vis platesnės, – naktį nebėra šalčio. Susiklosto ledo šarvai kasmet vis skirtingai: šiemet gražiai – iš ižo skridinių, o būna, kad iš aukštupio atneštų kampuotų lyčių ar ledo košės. Su ledonešiu yra susijusi viena iš Žaliojo tilto istorijų, gana kurioziška: norėta nustebinti pasaulį, o baigėsi didžiulėmis magistrato išlaidomis ir teismais, nesuradusiais teisybės.

Žaliasis tiltas sostinėje – inžinerinis statinys, turintis bene ilgiausią ir sudėtingiausią istoriją. Ją „rašė“ gamtos stichijos bei audringi istoriniai įvykiai. Plačiau žinomi tik kai kurie tilto istorijos fragmentai, o visos raidos dar nebandyta aprašyti.

Vilniaus legendos byloja, kad miestas kūrėsi prie brastos per Nerį. Sekliausia vieta ten, kur sraunioji Vilnia įtekėdama suneša smėlį. Netoli brastos ir buvo pastatytas tiltas, sujungęs miestą su Šnipiškių žvejų kaimeliu. Tai netiesiogiai liudija Tilto gatvės, einančios iš pilies, kryptis.

Pirmosios žinios istoriografijoje apie Žaliąjį tiltą yra iš 1536 metų. Tai valdovo Žygimanto Senojo privilegija, suteikianti teisę valdyti tiltą Jonui Hoizijui, Ulricho sūnui. Ten nurodyta, kad susigrąžinęs išlaidas, J. Hoizijus iš tilto eksplotacijos pajamų privalo pastatyti senelių prieglaudą šalia šv. Dvasios bažnyčios. Dokumente nurodyti ir mokesčių dydžiai denarais – tokiu sidabriniu pinigėliu. Jie tikrai nemaži: įvežant į sostinę vežimą malkų, šieno, javų reikėjo mokėti vieną denarą, įvežant prekes vienkinkiu vežimu – 3 denarus, dvikinkiu – 5 denarus, už kiekvieną druskos dėžę ar bosą – po denarą, už varomą turgun karvę ar jautį – tiek pat. Tik bajorai galėjo tiltu naudotis nemokamai.

Kiek vėliau tiltas buvo perduotas Vilniaus magistratui, įpareigojant iš pajamų išlaikyti minėtą prieglaudą. 1655 m. Vilnių puolant Maskvos kariuomenei, etmono Jonušo Radvilos įsakymu tiltas buvo sudegintas. Atstatinėti jį imta tik po 15 metų Seimo nutarimu. Vilniaus kapitula nutarė prisidėti prie tilto statybos ir skyrė medienos iš Labanoro girios, taip pat leido įvesti tilto statybos mokestį savo jurisdikcijoje. Buvo apskaičiuota, kad tiltas kainuosiąs 7000 auksinų. Tuomet į magistratą kreipėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje tarnaujantis italas pulkininkas Jonas Baptistas Ferdianis. Jis pareiškė galįs pastatyti medinį vienos arkos tiltą, kuris kainuotų tūkstančiu auksinų pigiau.

Magistratas iš pradžių nepatikliai sutiko siūlomą „itališką intenciją“. Tada architektas Vilniaus vyskupui ir vaivadai pademonstravo tilto modelį, netgi atsistojo ant jo ir patrepsėjo. Toks projekto pristatymas padarė įspūdį. Magistratas sutiko finansuoti šios visai naujos, nematytos ir kaimynuose, konstrukcijos tilto statybą.

1671 m. pavasarį Neries pakrantėje buvo suręsta milžiniška pastogė, po kuria ir buvo surinkinėjama arka. Manyta ją permesti per upę žiemą ledu. Rudenį imta mūryti įspūdingų matmenų – 15 sieksnių pločio – ramtus upės krantuose. J. B. Ferdianiui pavasarį jie pasirodė nepakankamai tvirti, be to, pastatyti nevisiškai tiksliai priešpriešiais. Ramtų perdirbimas magistratui kainavo nemažus papildomus pinigus. Panašiai išėjo ir su pastoliais: gruodį teko juos tvirtinti papildomai.

Nebūdamas tikras dėl darbų sėkmės, gudruolis italas sudarė sutartį su dailidžių meistru Ficku – jam pavedė užbaigti statybą. Kai arka jau buvo permesta per upę, jos pasižiūrėti ėjo minios žmonių. Tilto aukštis prilygo Vilniaus bažnyčioms, dar ir kryžius viršuje buvo pritvirtintas.

Bet štai: 1673-ieji prasidėjo netikėtu atlydžiu. Upėje ėmė kilti vanduo. Magistratas pareikalavo kuo skubiau ardyti pastolius. Kunigai leido dailidėms dirbti ir sekmadienį, ir per Tris Karalius. Išmušus tarp arkos ir pastolių esančius pleištus, pasigirdo kraupus traškėjimas, ir tiltas ėmė smukti. Vandeniui upėje vis kylant, vakare tiltas griuvo. Šluodamas pakeliui viską nuo krantų, jis nuplaukė pasroviui. Pasiųsti žygūnai nesugebėjo rasti jo likučių iki pat Nemuno. Didžiausio Europoje (73 m) arkinio tilto statyba Vilniuje baigėsi katastrofa. Ir teismais, įrodinėjant kas gi kaltas – nepalankiai susidėjusios aplinkybės ar inžinerinis neišmanymas. Magistrato nuostoliai tris kartus viršijo numatytą statybai sumą, jau nekalbant apie visišką autoriteto praradimą miestelėnų akyse.

Dabartinis vienarkis tiltas per Nerį permestas 1951 m., o darbus atliko sovietų kariuomenės inžineriniai statybos būriai. Projektas – tuometinio Leningrado architektų. Mažai kas pamena, kad lietiniai ketaus turėklai su ąžuolo lapų ažūru buvo atvežti iš Rytprūsių, išardžius vieną iš Priegliaus tiltų. Statybos metu buvo nukasta kalvelė dešiniajame krante, ant kurios nuo 1710 m. stovėjo išvaizdi barokinė koplytėlė su stebuklingąja Kristaus, nešančio kryžių, medine skulptūra (dabar ji saugoma šv. Rapolo bažnyčioje).

Koplytėlė statyta maro epidemijos aukoms atminti. Pasak senųjų vilniečių, malda prie jos padėdavusi atgauti prarastą turtą, surasti pamestą daiktą. Pravartu būtų turėti tokią stebuklingą vietą ir šiandien... O apskritai sostinėje labai nesutvarkytos viešosios erdvės. Jeigu negebame sukurti modernių paminklų, turėtume Vilniui gražinti istorijos ženklus, nugriautus sovietmečiu.

1952 m. ant keturių Žaliojo tilto kampų buvo pastatytos skulptūrinės grupės, kurias kūrė geriausi to meto lietuvių menininkai. Išlietos iš ketaus, pavadintos iškilmingai: „Žemės ūkis“ (autoriai B. Bučas ir P. Vaivada), „Pramonė ir statyba“ (N. Petrulis ir B. Vyšniauskas), „Taikos sargyboje“ (B. Pundzius), „Mokslo jaunimas“ (J. Mikėnas  ir J. Kėdainis). Skulptūros vaizduoja tipiškus Homo sovieticus, o ir sukurtos jos socrealizmo stiliumi.

Žiniasklaidoje kartas nuo karto aštriai išsakomos nuomonės dėl šių skulptūrų likimo. Dažniausiai jos vertinamos kaip įžeidimas lietuvių tautai. O juk šios „puošmenos“ bei „trofėjiniai“ turėklai taip pat yra užuomina į statinio istoriškumą. Tai viso labo prabėgusio laikmečio ženklai, o su praeitimi geriausia atsisveikinti linksmai, besijuokiant...

Komentaras skaitytas per LRT radiją.