Poezija – viešumo erdvė. Poezija – intymumo galimybė. Šios dvi nuostatos konfliktuoja, kai bandoma vertinti kelis dešimtmečius rengiamą festivalį "Poezijos pavasaris". Jo forma sovietmečiu kasmet beveik nekito. Nebūtų suklysta, jei poezijos skaitymą miesto aikštėse kildintume iš XX a. antrosios pusės Rusijos tradicijos, kurią, suprantama, turėjo perimti ir sovietinė Lietuva. Kita vertus, dar senovės Graikijoje buvo įprasta, kad poezija ir poetinės dramos skaitomos amfiteatre. Sovietinė tvarka ir ideologija tuo ir įdomi, jog kelių tūkstančių metų Vakarų kultūros tradicijas adaptavo kaip indoktrinacijos priemones.

Kas sovietmečiu buvo festivalis "Poezijos pavasaris"? Vienareikšmiškai atsakyti nėra taip lengva, tačiau aišku viena – tai nebuvo pačių poetų ar valstybės piliečių iniciatyva. Klaidinga būtų teigti, kad poetai organizavosi į Rašytojų sąjungą, ir festivalis buvo saviraiškos ir savęs realizavimo būdas. Juk poezijos skaitymas kiekvieną pavasarį – tai ne atgimimo ir laisvės, o galingosios rašytojų kūrybinės sąjungos įsakymu rengiama "šventė". Neteko skaityti ir girdėti, kad bent vienas sovietinės Lietuvos poetas būtų demonstratyviai pareiškęs kritinę nuomonę apie "Poezijos pavasarį" ir atsisakęs jame dalyvauti.

Prisimenant egzilo Jono Meko novelę "Vilkas", parašytą XX a. penktajame dešimtmetyje, sovietinius poetus galima lyginti su žmonėmis, kuriuos iš visų pusių apstoja minia ir verčia šokti vulgarų šokį. Žmogus priešinasi, kol nešoka, tačiau novelės pabaigoje pasiduoda spaudimui ir praranda žmogaus orumą.

Sovietinių poetų kūrybinė sąjunga veikė taip tiksliai ir metodiškai, kad disidentinių nuotaikų nebuvo nė kvapo. Ne veltui Tomas Venclova, emigravęs į JAV, teigė, kad sovietinėje Lietuvoje draudžiamų literatūros tekstų savilaidos tiesiog nebuvo. O štai Rusijoje ir Estijoje disidentų judėjimas buvo stipriai susijęs su literatūra kaip draudžiamų idėjų šaltiniu, sovietinės tvarkos kritikos priemone. Mūsų Respublikoje disidentinis judėjimas prasidėdavo ir baigdavosi daugiabučių virtuvėse. Kasmetė poezijos šventė aikštėse, galvojant apie "virtuvinę laisvę", tampa komiška. Tačiau visa tai – praeitis, kuri galėtų nebūti susijusi su nepriklausomos Lietuvos "Poezijos pavasario" švente. Deja, deja...

Vytautas Kavolis yra rašęs apie tai, kad vieno ar kito tikrovės reiškinio, meno kūrinio vertę labiau nulemia ne turinys, o forma. "Poezijos pavasario" forma per pastaruosius kelis dešimtmečius keitėsi labai nedaug. Vos matyti žymių poezijos skaitymą sieti su kavinės kultūra. Visa tai – tik Vilniuje. Baigiamasis festivalio vakaras Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje savo mechaniniu kartojimu suvulgarina pačią poezijos ir jos skaitymo balsu sampratą. Juk senovės Graikijoje poeto balsas – vienintelis žmogaus santykio su pasauliu būdas, kurio neįmanoma reprodukuoti. Jis yra unikalus ir nepakartojamas. Daugelio sovietinių ir nūdienos poetų balso intonacijos skaitant savo poeziją yra tikra poezijos karikatūra: dominuoja mechaniškumas, poza.

Lietuvoje yra tik keli žymesni poetai, kurie nesislepia nuo klausytojų po dirbtinėmis intonacijomis ir kaukėmis: Rolando Rastausko, Kornelijaus Platelio ir kitų pavyzdžiai yra sunkiai ir kartu paradoksaliai lengvai uždegantys. Daugelio "Poezijos pavasaryje" dalyvaujančiųjų poezijos skaitymai primena seną teatro aktorių meistriškumo dilemą: Vakarų šalių teatre istoriškai dominavo dvi aktorių rengimo mokyklos – Konstantino Stanislavskio teatro sistema ir psichologinis aktorių rengimo principas. K.Stanislavskio teorija besiremiantys aktoriai repetuoja ne vaidmens vidinį išgyvenimą, o kūno ir balso laikyseną, perteikiant vieno ar kito tipo emociją ar idėją. Psichologinės mokyklos principas – tai giluminis vaidmens išgyvenimas, autentiškai priimant naują patirtį. Taip besielgiant, kūnas ir balsas savaime paklūsta emocijai ar idėjai.

Sovietinės ir dabartinės Lietuvos poetai, dalyvaujantys "Poezijos pavasaryje", deja, dar dažniausiai elgiasi taip, lyg vadovautųsi K.Stanislavskio sistema. Retas poetas leidžia savo balsui skleistis nevaržomai, išgyvenant savo paties užrašytas eilutes. Todėl ir poezijos vakarai – tai (su keliomis išimtimis) reprodukavimo, o ne autentiškumo galimybė. Šios problemos nėra susijusios su festivalio "Poezijos pavasaris" organizatorių pastangomis ar kokiu tariamu aplaidumu. Dažnas poetas pats save paverčia eiles kaip žirnius į sieną kalančiu žmogumi. Netiesa būtų sakyti, kad "Poezijos pavasaris" nė kiek nekinta: Vilniuje per šį dešimtmetį kilo neformalus jaunųjų poetų judėjimas, kurio vienas esminių bruožų yra giliai suvokiamos ir todėl psichologiškai išreikštos poezijos skaitymas. Kaune kaip alternatyva poetams, kurie per metus parašo po tris knygas, radosi "Poetautojų" grupė. Jos susitikimai, į kuriuos gali ateiti kas tik nori, traukia demokratija ir skatina viltį, kad ši iniciatyva neužges ir raudonos servetėlės Kauno kavinėse ir toliau kvies į kitaip parašytos ir kitaip skaitomos poezijos vakarus.

Teisėtas klausimas – eiti ar neiti į "Poezijos pavasario" renginius? Kiekvienas sau ir kitiems atsakys savaip, tačiau, regis, poezijos kaip tikrovės ir asmens joje prasmės poreikis yra itin stiprus. Kai politiniai rinkimai keičia nedaug (beje, juose taip pat, kaip ir poezijoje, dalyvauja balsas, nes už politikus balsuojama), santykiai tarp žmonių vis labiau projektiniai, poezija kaip visą buvimo Žemėje laiką apimantis iššūkis vis dar gali atverti kūrybingumą ir beveik išnykusį unikalumą.