Sulaukėme jau antrosios su Lietuvos valstybingumu susijusios dienos, iš visų, kurias minime kasmet. Jau deginome laužus Sausio 13-ą. Maždaug po mėnesio švęsime Kovo 11-ą. Liepos 6-ą karūnuosime Mindaugą. Esame laisvės tauta, laisvės garbinimo pirmūnai. O visgi, ką minėti raudoni kalendoriaus lapeliai giliai giliai reiškia kiekvienam lietuviui?

Nepaisant to, kad daugėja masinių patriotinių akcijų, koncertų ir maratonų, ar mūsų valstybingumo šventės dar kelia virpulį paširdžiuose? Ar stirpina pasitikėjimą savimi, artimu, Lietuva? Gal daugeliui jos tapę tik papildomais laisvadieniais, skirtais atsipūsti ar susitvarkyti namus?

Sausio 13-ą ir Kovo 11-ą daugelis dar prisimename. Galvoje tebeskamba Eurikos Masytės „Laisvė“, reguliariai atsinaujina tankų nakties vaizdai, neišdilo delno šiluma iš Baltijos kelio. O kas yra Vasario 16?

Gyvus jos liudininkus jau suskaičiuotume ant pirštų. Nebeturime ką apkaltinti anuomet kur nors nebuvus arba ko nors nedarius. Atkurtoji tarpukario valstybė nudreifavo į autoritarizmą, o galiausiai buvo aneksuota. Paskui už ją trėmė į Sibirą, aukojosi partizanai, vargo egzilio vyriausybė ir Lietuvos pogrindis. Nepriklausomybę vėl teko atstatinėti 1990-ais. Tai ką švenčiame? Laisvę?

Žinoma, laisvę švęsti būtina. Tačiau, kaip mane paveikia, ką duoda kasmetinė Vasario 16-oji? Kodėl po jos, vasario 17-ą turėčiau atsibusti kitoks?

Skaitydamas 1918-jų Nepriklausomybės aktą, užsikabinu už frazės, kad šiuo dokumentu atstatoma nepriklausoma demokratiniais pamatais sutvarkyta valstybė. Štai!

Lietuva pasauliui žinoma nuo 1009 m. Ji turėjo savo galybės amžius, buvo Respublikos dalimi. Tačiau 1918 m. vasario 16 d. ji pasiskelbė esanti ne tik nepriklausoma, bet ir demokratinė valstybė! Ne caro, ne kaizerio, ne karaliaus Mindaugo Antrojo, o Tautos valdoma. Tai ypač verta dėmesio, turint omeny, kad anuomet pasaulis buvo matęs ne tiek ir daug demokratijų.

Taigi Vasario 16-ai savo širdyse galime paskirti vietą, kaip demokratinės Lietuvos gimtadieniui. Dienai, kai atsakomybę už Lietuvą prisiėmė jos Tauta, kiekvienas iš mūsų. Atmindami tai, Vasario 16-ą kasmet galime atnaujinti įžadus kurti savarankišką, tvirtą, turtingą Lietuvą.

Taip, kaip Sausio 13-ą vis dar klausiame vienas kito: kur buvai 1991-ais, taip Vasario 16-ą pasiteiraukime: ką tu davei Lietuvai? Ir šį klausimą pirmiausia užduokime sau.

Ar sąžiningai sumokėjau visus mokesčius? Ar teisingai atsiskaičiau su darbuotoju? Ar darbą atlikau geriausiai? Ar balsavau už kandidatą, kuriuo tikiu? Ar sustabdžiau kyšininką? Ar žinau Vasario 16-os signatarus? Ar pasakoju apie juos savo vaikams ir draugams?

Taip, kaip Velykų kiaušiniai lenda skaniau, atlikus išpažintį, taip ir laisvės dainos turėtų skambėti jausmingiau, atlikus demokratinę Vasario 16-osios akistatą su savo sąžine.
Su švente Jus visus!