Vakar pasaulio akivaizdoje antrajai kadencijai prisiekė JAV prezidentas Barackas Obama. Sekmadienį, kaip reikalauja Konstitucija, trečią šimtmetį skaičiuojančios priesaikos žodžius pasakęs privačioje ceremonijoje, vakar tą pačią procedūrą jis pakartojo stebint milijonams žmonių visame pasaulyje.

Ši ceremonija – savotiškas amerikietiškosios kultūros simbolis, įvykis, kuriam nėra abejingų.

Galima labai nemėgti pompastikos ir manyti, kad nuoširdžiausi patriotai tėvynę myli ne viešai, o tylomis, vis dėlto tokios visuotinės šventės amerikiečiams šiek tiek pavydu.

Inauguracijos ceremoniją Vašingtone stebėjo apie 800 tūkst. amerikiečių. Šeimomis, kartu su garbingo amžiaus senjorais. Dėl istorinio reginio vietas užsiėmę dar išvakarėse, pasirūpinę specialiais bilietais, Vašingtono ir kitų miestų gyventojai, suvažiavę pavieniui ar organizuotomis grupėmis. Didelė dalis jų švęsti pradėjo dar šeštadienį, atsiliepę į Prezidento raginimą dalyvauti visuomenei naudingo darbo akcijoje.

Ar galėtume tokią žmonių minią įsivaizduoti Lietuvoje? Ne naktį per olimpiečių sutiktuves šėlstantį jaunimą, o pačių įvairiausių visuomenės grupių atstovus, valandų valandas leidžiančius po atviru dangumi, bet kokiu oru, kantriai laukiančią prezidento priesaikos? Vargiai.

Galima importuoti iš už Atlanto madą kelti vėliavą pievelėje prie namo, išmokti šypsotis svetimoms karalienėms, galiausiai – emigruoti, tačiau taip nuoširdžiai niekada nešvęsime su jokiu prezidentu.

Ir šįkart mes patys mažiausiai kalti. Kalta istorija, dėl kurios mūsų Konstitucija skaičiuoja dešimtmečius, o ne šimtus metų, dėl kurios aukšto rango politikai šalies vadovui demonstruoja asmeninę nepagarbą, o kiekviena valstybinė šventė asocijuojasi su primestinomis linksmybėmis.

Tai, ką mes matome kaip šimtatūkstantinę amerikiečių minią, demonstruojančią ypatingą dėmesį prezidentui, kyla iš tradicijomis, o ne mada pagrįsto patriotizmo, iš drąsos atvirai skelbti savo politines pažiūras, pagarba išrinktam valstybės vadovui, kad ir kokiai partijai jis priklausytų. Būtent šių tradicijų, o ne beribių galimybių ir laisvių, kuriomis didžiuojasi JAV, šiek tiek ir pavydu amerikiečiams.