Suaugusių piliečių kryptis – į darbų šalį. Bet ši kryptis praranda populiarumą. Ypač tarp jaunimo. Neseniai į dienos šviesą iškilo statistika, rodanti, kad jauni žmonės Lietuvoje vis mažiau dirba. Pasirodo, tie neklaužados vengia žvaliai žygiuoti į darbų šalį, bet bando sliūkinti kita kryptimi - ieško lengvų darbų šalies. Tai tokia šalis, kur teka gilios atlyginimų upės, ant medžių auga priemokų vaisiai, saulės netemdo įsipareigojimų debesys ir virš galvos nesklando viršvalandžių maitvanagiai. Yra švediškas stalas – imk kiek nori ir rusiška užstalė – pilk iki žemės graibymo. Amžinas rugpjūtis. Aksominis tinginių mėnuo.

Amžino rugpjūčio ieškantis jaunimas, atrodo, netiki išmintimi (o gal lozungu), kad darbas žmogų puošia. Greičiau alina ir žaloja. Lengvo darbo šalies ieškotojai svarsto maždaug taip: kokio velnio turiu draskytis, prisižiūrėjau, kaip tėvai draskosi ir net sulaukę pensijos sustoti negali.

Tokio požiūrio rezultatas jau bando įgauti nacionalinio masto pavidalą. Valstybinės duomenų agentūros duomenimis, 15–24 m. amžiaus žmonių užimtumas sumažėjo nuo 31,2 proc. iki 27,9 proc. Tuo tarpu kitas rodiklis, jaunimo nedarbo lygis, pastarąjį ketvirtį pakilo iki 18,1 proc. ir dabar yra kone dvigubai didesnis nei priešpandeminiais 2018 m., kai šis rodiklis siekė 10,9 proc.

Paradoksas: senoji karta nuo gyvenimo slepiasi už darbo, o jaunoji slepiasi nuo darbų. Ar tai gėdinga? Kad ir kaip būtų, žmogų labiau puošia ne darbas, bet žinios.

Nežinau, ar teisybė, bet ne vienas girdėjo, kad šiuolaikinių technologijų įmonės netgi vertina tinginystę, nes atseit ji veda prie didesnio našumo. Pateikiama ir legendine vadinama „Microsoft“ įkūrėjo Bilo Geitso citata: „Aš pasirenku tinginį atlikti sunkiai užduočiai, nes tinginys atras greičiausią būdą ją atlikti“.

Kad ir kaip svarstytum, rugpjūtis – puikus mėnuo.