Sausio pabaiga – jau pats metas šaltukui spustelti. Tada gerokai sustorėtų ledinis ežerų šarvas. Nuo savo svorio įlinktų, juk ledas yra plastiškas; aplink eketes sutamsuotų išsiliejęs vanduo. Senoviškuose mediniuose runų kalendoriuose ši sausio pabaigos gamtos išdaiga pažymėta tokia vingiuotos linijos atkarpėle. Dar sakoma, kad tai laikas, kai šaltiniai ima garuoti.

Labai įdomios yra fizinės vandens savybės. Ką ten įdomios, jos gyvybiškai svarbios mūsų geografinės platumos gamtai! Vanduo labai skiriasi nuo kitų skysčių; jam nebūdingi daugelis bendrųjų fizinių dėsningumų, nusakančių savybes. Pavyzdžiui, lydomos medžiagos paprastai plečiasi, jų tūris gerokai didėja, o tirpstantis ledas beveik 10-čia procentų susitraukia. Todėl ledas plūduriuoja vandens paviršiuje. Vandens tankis didžiausias, kai jo temperatūra yra +4°C. Tokias išskirtines vandens savybes lemia molekulės H2O sąveikos jėgų simetrija, atsirandanti dėl vandenilinių jungčių. Štai kodėl vandens telkiniai neužšąla iki dugno, o ežeruose išlieka gyva augalija, žuvys ir varliagyviai.

Vanduo – gyvybės lopšys, todėl jo augalija ir gyvūnija labai įvairi. Senovės lietuviai ten „apgyvendino“ net ir mitines būtybes. Tuos gražius vaizdinius iš praeities gelmių iškelia ir savaip pateikia šiuolaikiniai meno kūriniai. Štai sausio viduryje Klaipėdoje į karališkąją Danės krantinę netoli Biržos tilto išniro undinėlė. Sustingusi skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo bronzoje, tapo uostamiesčio puošmena. Kas žino, ar jos aplankymas nepasidarys mielu ritualu? Juk Maironio suposmuotas Jūratės vardas taip gražiai paplito tautoje... Žiemojančios gulbės jau pamėgo lankyti undinėlę.

O kokios yra legendos apie gintaro rūmų valdovę ištakos? Kaip istoriografiniai šaltiniai, folkloro kūriniai nusako vandenų mitines būtybes? Pirmasis lietuviškas undinėles paminėjęs buvo XIX a. etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius. Tačiau savo 1842 m. lenkų kalba publikuotame veikale „Žemaičių žemės prisiminimai“ įvardijo jas negirdėtu žodžiu – čeltyčiomis. Autorius sakosi apie jas girdėjęs vaikystėje iš auklės pasakojimų Pakėvio dvarelyje. Tai svarbi nuoroda mitologams, visada abejojantiems dėl pasakojimų autentiškumo. Ir dar: sunkiai suvokiamą įvardą čeltyčios vargu ar autorius bus išgalvojęs. Tikriausiai tas žodis sietinas su tarmybe čelna, reiškiančia luotą.

Toje pat L. A. Jucevičiaus knygoje įdėta legenda apie jūros valdovės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę, nurodant ją paimtą iš latvių liaudies kūrybos. Tačiau įdomu, kad padavimo siužetas labai panašus į Liudviko Rėzos baladę apie dainuojančią jūros mergelę, viliojančią Nidos žvejus. Beje, mūsų pajūrio žvejai kuršininkai tarpusavyje kalbėjo latvių kalbos patarme.

Kitame etnografo veikale „Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“, išleistame Vilniuje 1846 metais, čeltyčios jau plačiau aprašytos. Tokiais žodžiais: „Tuo vardu senovės lietuviai vadino Baltijos jūros dievaites. Čeltyčios tai buvusios labai gražių moterų pavidalo būtybės: jų apdaras buvęs iš žuvų žvynų, perlais dabintas, ant galvos – mažytė gintaro karūna. Vyriausioji iš jų buvusi jūrų karalienė Jūratė...“

Žinias apie čeltyčias papildė istorikas Teodoras Narbutas, rengdamas 1848 m. savo garsiojo veikalo „Lietuvių tautos istorija“ antrąjį leidimą. Jis rašo: „Tai buvo Baltijos jūros vandenų nimfos. Pajūrio žemaičių vaizduotėje jos įgaudavo dailių nuogų merginų, gyvenančių gintaro rūmuose, jūros gelmėse, pavidalą. Jos sugundydavo, nusiviliodavo į savo slėptuves dailius jaunikaičius, kurie jau niekuomet iš ten nebegrįždavo. Tų deivių karalienės vardas buvo Jūratė“. Paminėti populiarūs XIX a. vidurio veikalai neabejotinai buvo žinomi Maironiui; tad dramatiškas legendos vyksmas labai gražiai sugulė į baladės „Jūratė ir Kastytis“ posmus.

Lietuvių sakmėse pasakojama ir apie upių mitines būtybes, pusiau merginas, pusiau žuvis, vadinant jas undinėmis, narėmis, rusalkomis. Mėnesienos naktimis jos išnyrančios iš gelmių ir savo žavesiu bei dainomis viliojančios jaunus vyrus; tada juos nuskandinančios. Visi paminėti įvardai yra baltiški, susiję su vandeniu. Būtent taip: undinė – su žemaitiška tarmybe „unduo“, narė – nardanti, rusalka – su rusenančiu, srovenančiu, lėtai tekančiu vandeniu.

O garsus tautosakos pateikėjas Rusnės žvejas Augustinas Dėvilaitis, pasakodamas folkloro rinkėjams apie jūrų dievybę Bangpūtį, jo palydovę pavadino Jumpyros vardu. Kalbininkai spėja prūsišką ar skandinavišką šio vardo kilmę. Mūsų pajūrys – tai tautų ir kultūrų sąveikos erdvė, tad čia daug netikėtos įvairovės...

Ganėtinai ryški vandens dievybių mitologija sako, kad Lietuva – jūrinė valstybė, nors ir nedideliu ruoželiu prisišliejusi prie Baltijos. O atidūs Klaudijaus Pūdymo skulptūros žiūrovai pastebės ne vieną Klaipėdos undinėlės lietuviškumo požymį: žalčiuką, apsivyniojusį undinėlės riešą, plaukus iš jūržolių su upinėmis kriauklelėmis. Nuostabą sukels žuviškos uodegos žvynai –  jie iš lietuviškų litų  monetų. Tad gal neatsitiktinai skulptūros atidarymas prie Biržos tilto įvyko paskutinę litų vartojimo dieną... Tikrai savita Klaipėdos uostamiesčio Jūratė! Bronzinę jos skulptūrą miestui dovanojo Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.