Nemiegojau ir nevalgiau

Per vasaros atostogas ji mane visiškai ignoravo. Pamenu mėnesį iki naujųjų mokslo metų – faktiškai nemiegojau ir nieko nevalgiau. Aiškiai atsimenu, kad 90 proc. to laiko tiesiog gulėdavau lovoje ir bandydavau su ja užmegzti kontaktą. Kai ateidavo laikas miegoti, bandydavau save forsuoti – užmerkti akis, bet po minutės iš streso tiesiog atsimerkdavau. Po savaitės pradėjau jaustis kaip sapne, kurio nevaldau. Viskas tiesiog plaukė. Buvau vaikščiojantis zombis. Ji toliau mane ignoravo, o aš toliau nei miegojau, nei valgiau. Mane gyvą palaikydavo tik mintis, kad, atėjus Rugsėjo 1-ajai, pamatysiu ją mokykloje, nes ėjome į tą pačią mokyklą.

Taigi, atėjus Rugsėjo 1-ajai, nuėjau į mokyklą ir, kai tik ją pamačiau, pribėgau ir pradėjau klausinėti:

– Kas yra?!! Kas nutiko?.. Kodėl Tu nebenori bendrauti?

– Pamiršk viską. Aš tavęs nekenčiu ir daugiau gyvenime nebenoriu matyti. Ne veltui sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis, – pasakė ji dramatiškai, apsisuko ir nuėjo.

Mane išpylė šaltas prakaitas ir streso lygis taip pakilo, kad nebegalėjau ištverti. Viską mečiau ir pabėgau iš pamokų. Man daugiau niekas neberūpėjo, realybė tapo nebepakeliama, todėl nusprendžiau baigti savo gyvenimą.

Mokiausi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, esančioje Laisvės alėjoje, todėl parašiau tai merginai trumpą atsisveikinimo žinutę, išjungiau savo telefoną ir nubėgau į Nemuno salą.

Užlipau ant Simono Daukanto tilto, persisvėriau per turėklus ir ketinau nuo jo nušokti, bet apačioje buvo žvejų, kurie, pamatę mane, pradėjo rėkti ir mosikuoti rankomis. Man pasidarė labai gėda, tad atsisvėriau atgal.

Jie mane kvietė nusileisti, bet aš nubėgau toliau. Negalėjau nulaikyti nei ašarų, nei snarglių, nei nieko, todėl tiesiog kritau prie pirmo pasitaikusio didelio akmens ir, pasislėpęs už jo, tiesiog rėkdamas ir suleidęs nagus į žemę, verkiau. Nebegalėjau taip daugiau gyventi, todėl sugalvojau dar dramatiškesnį planą nusižudyti.

Danielius Narauskas-Narovski / Asmeninio archyvo nuotr.

Ten, kur gimiau

Galvojau, kad būtų labai simboliška viską pabaigti ten, kur gimiau. Nuvykau mikroautobusu į savo vaikystės namus Garliavoje, stovėdamas prie jų gatvėje, susiradau šukę ir bandžiau persipjauti venas. Po kelių nesėkmingų bandymų ir lengvų įdrėskimų mane aplankė šviesos momentas. Supratau, kad nei aš iš tiesų noriu tai daryti, nei visas šis reikalas yra to vertas. Apėmė nežmoniškas gėdos dėl savęs jausmas ir po truputį pradėjo šviesėti protas. Tuomet nuėjau į artimiausią parduotuvę, nusipirkau servetėlių ir sulčių. Atsisėdau ant laiptų ir toliau žliumbiau. Galiausiai įsijungiau telefoną ir pamačiau visus praleistus skambučius… 30 – tėčio, 40 – močiutės, 50 – mamos ir t. t.

Dar gavau žinutę nuo bendraklasio: „Kai atsirasi, pasuk. Tavęs ieško visas Kaunas. Žinau, kad Tau viskas OK.“

Pasirodo, ta mergina, pamačiusi mano atsisveikinimo žinutę, perdavė  mokyklos socialinei darbuotojai, o ji – auklėtojai, auklėtoja – direktorei, direktorė – tėvams ir tada visi bandė man prisiskambinti.

Tada man 41-ąjį kartą paskambino močiutė. Atsiliepiau.

– Danieliuk, ar močiutė Tavo draugas? – paklausė ji.

– Taip, – atsakau.

– Tuomet atvažiuok pas mane. Viskas bus gerai. Padarysime Tau valgyti, atvažiuos mama...

– Nenoriu, žinok.. Noriu pabūti vienas, – tariau.

Po pokalbio su močiute paskambino mama ir persigandus klausė:

– Kur Tu?! Ar viskas gerai?!

– Taip, viskas gerai, esu Garliavoje...

– Aš atvažiuoju, galėsim pasikalbėti, pasiimsiu Tave...

– O ar galiu pabūti vienas? Man reikia šiek tiek laiko atsigauti...

– Gerai, gerai. Pabūk vienas, bet prižadėk nieko sau nesidaryti ir šiandien grįžti namo.

– Prižadu, – pasakiau, ir pokalbis baigėsi.

Danielius Narauskas-Narovski / Asmeninio archyvo nuotr.

Tų įvykių pėdsakai

Net negaliu pagalvoti, kiek streso sukėliau savo mylimiausiems žmonėms, t. y. tėvams ir seneliams. Atsiprašau jų. Nors tai buvo labai seniai, tokių įvykių pėdsakų savo pasąmonėje galiu pastebėti ir dabar, kai esu suaugęs ir laimingas.

Nemanau, kad verta užglaistyti ir pamiršti tokias patirtis. Manau, sveika prisiminti tai ir būti dėkingam, kad vis dėlto nieko neįvyko.

Ir šiaip, išgyvenęs tai, supratau, kad kiekvienas iš mūsų turėtume turėti daugiau atjautos žmonėms, kurie kartais svarsto pakelti ranką prieš save.

Nesvarbu, kokios to priežastys. Kiekvienam savižudybės priežastys gali būti skirtingos. Kartais jos aplinkiniams sunkiai suprantamos. Ypač kai į depresijos ir savižudybės liūną pasuka žmonės, kurie iš pažiūros viską turi.

Ne viskas gyvenime būna lengvai, logiškai suprantama. Dažnai tokiems dalykams priežasčių būna mažiausiai 20, kurios net mums patiems nėra puikiai suprantamos, todėl geriausia, ką galime padaryti savo aplinkoje susidūrę su savižudybės atvejais, – nieko žmogui neaiškinti, nieko nepatarinėti, o tiesiog būti šalia ir pasirūpinti, kad jis būtų suprastas emociškai ir būtų visavertėje aplinkoje.

Taigi, linkiu, kad visos savižudybės nepasisektų ir baigtųsi prašviesėjimu, kaip tai įvyko ir man. Ačiū.