Vieni pabambėjo, kad tai per didelė kaina už prestižą ir dar vieną europietišką atributą, kiti pasidžiaugė, kad tai išmintinga šalies investicija. Visi ėmė laukti tęsinio. Kaip kokio detektyvo atomazgos, nes „Michelin“ vertintojų vizitai – incognito. Maitinimo ir aptarnavimo ekspertai užsuka į restoranus, pavalgo, susimoka ir įvertina pagal įvairius kriterijus. Išsirikiavusiems eilėje į restoranų elitą reikia tik nepatikėti kokiu nors apsimetėliu, pakišančiu padirbtą pažymėjimą „Inspecteur de la Guide Michelin“. Tikrieji ekspertai – nežinomi.

Vieni pabambėjo, kad tai per didelė kaina už prestižą ir dar vieną europietišką atributą, kiti pasidžiaugė, kad tai išmintinga šalies investicija.

Veržtis į tuos spindulius verta – prestižas šefui, trauka turistams. Yra netgi keliaujančių pagal „Michelin Guide“, tad tikrai atsiras norinčių išbandyti lietuviškojo naujoko virtuvę. Ir kiti verslai pasišildys: daugiau nei trečdalis gide reitinguotų restoranų susieti su aukštos klasės viešbučiais. Kad tai veikia, yra sakęs „Michelin“ Norvegijoje pelnęs lietuvis Airis Zapašnikas: restoranui gavus žvaigždę, valgytojų padaugėjo kone 40 proc.

Nebeilgai kankintis nežinioje. Kuris ar kurie lietuviški restoranai bus įvertinti geidžiama žvaigžde, paaiškės birželį. Tik šviesa turi ir šešėlį. Pelnyti „Michelin“ – ne tik garbė, bet ir iššūkis. Dokumentiniame filme „Kartus Michelin skonis“ buvę darbuotojai dalijasi patirta įtampa ir sunkiomis darbo sąlygomis. Pagyvensime – pamatysime. Aišku viena: cepelinų ir šaltibarščių šalyje aušta nauja diena.