- Mykolas Drunga, LRT
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Velykos jas švenčiantiems nėra tik margučiai ir juos atnešantis zuikutis. Tai nėra ir vien tik pavasario šventė, bet slepia kur kas gilesnę prasmę. Tačiau ji, Kristaus kančių ir Prisikėlimo žinia, dažnai pamirštama ir į ją nekreipiama dėmesio.
Kodėl taip yra, bando aiškinti svetainės „American Conservative“ žurnalistas Rodas Dreheris savo straipsnyje „Vos vos plakanti krikščionybės širdis“.
Bet pradeda jis nuo Londono dienraščio „Guardian“, kuris aną savaitę paskelbė savo religinių reikalų korespondentės Harriet Sherwood straipsnį, pranešantį apie tyrimais nustatytą „krikščionybės nunykimą“ ir „nekrikščioniškos Europos iškilimą“.
Pasak žurnalistės H. Sherwood, „Europos žygį pokrikščioniškos visuomenės link juodu ant balto rodo neseniai paskelbta studija, atskleidžianti, jog 12-oje šalių dauguma jaunų žmonių nuo 16 iki 29 m. amžiaus neturi jokio religinio tikėjimo.
Mažiausiai religingi yra čekai. Net 91 proc. šios amžiaus grupės jaunuolių Čekijoje teigia neturintys ryšių su jokia religija. Nuo 70 iki 80 nuošimčių to amžiaus jaunuolių Estijoje, Švedijoje ir Nyderlanduose irgi laiko save nereligingais.
Religingiausia šalis Europoje yra Lenkija, kur vos 17 proc. jaunuolių teigia esantys nereligingi, o antroje vietoje pagal religingumą yra Lietuva, kur nereligingais save laiko 25 proc., taigi tik ketvirtadalis tiriamųjų.
Šiuos duomenis paskelbė nauja studija, kurią atliko prie šv. Marijos universiteto Londone įsikūręs Benedikto XVI centras religijai ir visuomenei tirti bei su juo bendradarbiavęs Paryžiaus katalikų institutas.
Ši studija priėjo stulbinamą išvadą. „Krikščionybės kaip normos nebėra, ji dingo turbūt visam laikui – ar bent jau ateinantiems šimtui metų“, – dienraščiui „Guardian“ kalbėjo tyrimų ataskaitos autorius profesorius Stephenas Bullivantas.
O žurnalistas R. Dreheris sako sulaukęs žinutės iš vieno Anglijos dvasininko, kuris teigė, jog „ateinančio šimtmečio“ prognozė perdėm optimistiška: greičiau jau krikščionybė bus dingusi ištisus 500 metų į ateitį, jeigu ne dar ilgiau.
„Studijos išvados nėra netikėtos, – tęsia R. Dreheris. – Vis dėlto jos šokiruoja. Jos patvirtina, kad Europos civilizacija jau yra pokrikščioniška, ir išryškina milžiniškus iššūkius, su kuriais Europos bažnyčios jau dabar susidūrė.“
R. Dreheris pokalbyje su St. Bullivantu pažymėjo, jog šios išvados yra „skirtos padėti Romos katalikų vyskupų sinodui, kuris vėliau šiais metais rinksis Romoje“.
„Taigi su kokiais faktais šie Bažnyčios vadovai turės susidurti?“ – paklausė R. Dreheris. O St. Bullivantas atsakė taip:
„Ateinančiame sinode bus labai lengva kiekvienos šalies vyskupams nupiešti klestinčių jaunimo apaštalavimo iniciatyvų vaizdelį ir kartu kaip to įrodymą atsivesti daug šviežio veido jaunuolių.“
Tokios iniciatyvos ir tokie žmonės, ačiū Dievui, tikrai egzistuoja. Tačiau tai gali užmaskuoti paslėptą tikrovę, jog, deja, gerokai didesni skaičiai jaunų žmonių, įskaitant daugelį krikštytųjų, tokio tikėjimo entuziazmo nė iš tolo nerodo.
Studijoje tyrinėtos 22 šalys. 18-oje iš jų tik mažiau nei 10 nuošimčių jaunuolių nuo 16 iki 29 m. eina į pamaldas bent kartą savaitėje. 12-oje tyrinėtų šalių daugiau nei pusė sako esantys apskritai „be religijos“.
Visos 22 tyrinėtos šalys yra Europoje, pačioje krikščioniškojo pasaulio širdyje, kur krikščionybė (kad ir keliais skirtingais pavidalais) buvo beveik 2000 m. perduodama iš kartos į kartą.
O dabar per vos kelias kartas tas krikščioniškojo tikėjimo perdavimas daugelyje buvusio krikščioniško pasaulio vietų daugmaž sustojo.
Paprastai religinė priklausomybė gana atkakli. Daugelis žmonių, auginti ir išauklėti tam tikru laipsniu kaip religijos X tikintieji, gali ja jau dalinai ar net visiškai nebetikėti ir jau dešimtmečius nebelankyti X tikėjimo bažnyčios.
Tačiau dažnai jie vis tiek apklausose pasisako esantys to tikėjimo žmonės, net jeigu ir „nelabai uolūs“, dalinai „atsimetę“, mažai ar visai „nebepraktikuojantys“, gal tesantys tik „kultūriniai“ katalikai, liuteronai, reformatai, ortodoksai ar dar kitokie krikščionys.
Tačiau tie, kurie teigia neturintys „jokios religijos“, yra taip atitolę ar nusivylę, kad net nebeturi to silpno prieraišumo, būdingo tiems nelabai uoliesiems, mažai ar visai nebepraktikuojantiesiems, kuriuos tik ką minėjome.
Gali būti, kad tie „religijos visai neturintieji“ ne tiek atitolo nuo tikėjimo ar jo nebepraktikuoja, kiek niekuomet nesijautė išvis priklausantys kokiai nors religinei tradicijai.
Jų tėvai galbūt dar buvo tie „kultūriniai“ ar „nominalūs“ krikščionys, per apklausas pasisakantys esą katalikai, anglikonai, liuteronai, nors ir netikintys daug daugiau negu tik tuo, kad kažkas gero egzistuoja aukščiau, ir tikrai reguliariai nesimeldžiantys ar neinantys į bažnyčią.
Ir šitoji „kultūrinė“ ar „nominali“ krikščionybė jau nebėra tėvų perduodama vaikams. Net jeigu šie buvo pakrikštyti ar net ir sutvirtinti, jie namuose negavo pakankamos dozės krikščioniško auklėjimo, kad paaugę ir suaugę pajustų nors ir minimalų prieraišumą krikščionybei.
„Tai nereiškia, kad jie visi šimtaprocentiniai materialistai ateistai. Kai kurie jų tokie yra, bet ne visi, turbūt net ir ne dauguma jų – tačiau jiems toli iki pilnakraujų krikščionių“, – sako religijos žinovas St. Bullivantas žurnalistui R. Dreheriui.
Kitą kartą dar panagrinėsime, ką reiškia būti krikščionimi ar, pavyzdžiui, žydu.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
(Ne)reikalingos knygos
Užbaigdami Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, šiandien bibliotekininkai leisis į žygį Plateliuose. Tai šios profesijos atstovų žinutė visuomenei, kad bibliotekininkai – ne tarp knygų lentynų užsisklendusi, o aktyvi,...
-
Vagių ir šliundrų sovietai15
Niekas negali pasakyti, ką Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) iš tiesų veikė nuo 1913-ųjų rudens iki 1917-ųjų pavasario, gyvendamas Sibiro tremtyje. ...
-
Mergelė Bufetava6
Prastai lietuviškai kalbantis pilietis Z. Z. turėjo jugoslavišką bufetą. Kažkada pirktą pagal pažintis už talonus. Nors Jugoslavijos jau nėra, tačiau bufetas tebestovi. Virš bufeto ant sienos prikalta Rusijos vėliava. Kartą, kai...
-
Pirmi mero V. Benkunsko kadencijos metai: sostinė išsirinko merą, kuris dirba puse etato4
Kasmetinė mero ir tarybos darbų ataskaita ilgus metus buvo privalomas dokumentas, kurį miesto vadovas kasmet pateikdavo vilniečiams, kad jie galėtų matyti, kaip vykdomi valdžios įsipareigojimai. Šią tradiciją įvedė Artūras Zuokas, ka...
-
Timūras be būrio
Potvynis Sibire nesibaigia, užtvindė jau ir urano kasyklas (skęstantys miestai, kaimai, namai su visu gyvuoju inventoriumi šiuo atveju – ne tiek svarbūs), taiką vis drumsčia ukrainiečių koviniai dronai (nepainioti su kovinėmis žąsimis),...
-
Atstatėme istorinį teisingumą3
Man, kaip partizano ir tremtinės dukrai, itin svarbu ir labai džiugu, kad balandžio 18-ąją Seime įstatymo pakeitimu atstatytas istorinis teisingumas nuo okupacijų nukentėjusiems panašaus likimo Lietuvos gyventojams. Mano inicijuotoms Asmenų, nu...
-
Strateginė migla
Agresija prieš kaimynus, tarptautinės teisės ignoravimu Maskva išvadavo Vakarų sąjungininkus nuo vidinio poreikio laikytis tam tikro komunikacijos etiketo. Auklėjimas laisvojo pasaulio atstovams trukdo nusileisti iki Rusijos nebeprezidento D...
-
E. Lucasas: pavėluotas JAV pagalbos paketas Ukrainai turėtų išsklaidyti niūrią nuotaiką
Skleidžiasi pavasaris. Nusilpę Ukrainos gynėjai gaus dalį jiems reikalingos amunicijos. Nukentėję Ukrainos miestai turėtų gauti daugiau oro gynybos priemonių. JAV politinė sistema pagaliau, vėluodama pusę metų, pasiekė rezultatą, kurio norėjo d...
-
Willkommen in Litauen19
Vos Vyriausybė ir „Rheinmetall“ pasirašė ketinimų protokolą dėl amunicijos gamyklos Lietuvoje, jau tą pačią dieną ėmė tyliai mutuoti nepasitenkinimo erzelis. Kadangi gamyklą planuojama statyti ant Sveikatos mokslų universiteto v...
-
Kur eina karavanas?16
Dar neišsivadėjo keturių komunarų aura Ramybės parke – jau iš peties triūsia naujo paminklo statytojai. Nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, kauniečiai išdrįso: ne visi entuziastingai sutinka verslininko i...