Ar pastebėjote, kaip į kasdienę vartoseną nepastebimai grįžo žodis „krautuvė“? Dar prieš metus jis tebuvo praėjusių laikų atgarsis, aptinkamas provincijoje, o šiandien jų apstu net ir pačiame Vilniaus centre. Gal tai – „krautuvėlių“ kultūros pradžia, kurios taip laukia smulkieji Lietuvos verslininkai?  Tačiau bene svarbesnis yra kitas klausimas: ar nupirks šią idėją masinis Lietuvos pirkėjas?

Idėja pirkti iš vietinių mažų gamintojų ar paslaugų teikėjų yra sulaukusi didelio palaikymo tarp Europos didmiesčių gyventojų. Jei jums rūpi bendruomeniniai ryšiai, atsakingas vartojimas ir ekologija, vadinasi, jums pakeliui su tais, kurie mano, jog reikia palaikyti vietos smulkaus verslo iniciatyvą. Nes jie kuria darbo vietas savo bendruomenės nariams, o šių išleisti eurai prekėms ir paslaugoms vėl įliejami į tos pačios bendruomenės ekonomiką. Sveikas smulkusis verslas duoda apčiuopiamą naudą visos šalies ūkiui. Lietuvoje, pavyzdžiui, smulkusis verslas kartu su vidutiniu sukuria beveik 70 proc. BVP ir net 8 iš 10 darbo vietų.

Idėja pirkti ir taip palaikyti bei stiprinti vietos smulkųjį verslą skamba ir gražiai, ir logiškai, tačiau ar ji įleis šaknis šalyje, kurios gyventojai yra pagarsėję kaip nuolaidų pirkėjai? Ar nėra naivu tikėtis, kad mūsų pirkėjas, išmynęs takus į mega parduotuves, pieno ir varškės vyktų pirkti pas savo tiekėją, duonos – į kepyklėlę kaimynystėje, o kalėdinių dovanų dairytųsi vietinių amatininkų dirbtuvėse?  

„Kur gi ne...“, – galima lažintis, taip pagalvos ne vienas smulkusis verslininkas, rinkos senbuvis, skaitantis šias eilutes. Ir jis bus iš dalies teisus. Smulkiajam verslui konkuruoti kaina yra sunku ir jeigu tai tėra vienintelis jo koziris – pražūtinga. Vegetuoti toks verslas galės, tačiau naudos iš jo nei savininkui, nei vietos bendruomenei bus mažai, o ir „krautuvėlių“ kultūra tokioje verslo ekosistemoje nesuklestės.

Tačiau konkurencinė kova nėra tik galios varžybos. Ji labiau primena šachmatų partiją, kurią laimi įžvalgiausias. Smulkieji gamintojai ir prekybininkai šiame žaidime turi daug pranašumų – tereikia juos tinkamai išnaudoti. Jie gali pasiūlyti išskirtinį dėmesį ir aukštą aptarnavimo lygį, produkto išskirtinumą ir unikalumą, kokybę, lankstumą, ekspertinius patarimus. Mes esame pasirengę mokėti aukštesnę kainą ir grįžti vėl, jei pirkdami prekę ar paslaugą gausime šiek tiek daugiau – kvalifikuotą patarimą, asmeninį nuoširdų santykį, autentiškumą, ilgalaikį pažado tesėjimą.

Džiugu, kad Lietuvoje daugėja smulkiųjų verslininkų, kurie būtent taip ir kuria savo verslą. Įneša į jį daugiau asmeniškumo, palaiko socialines iniciatyvas, prisideda prie bendruomenės kūrimo ir stiprinimo. Užupio rajonas Vilniuje – geras tokios verslo ir vietos bendruomenės sinergijos pavyzdys. Kažkada ne kokia reputacija pasižymėjęs rajonas dabar yra vienas brangiausių visoje šalyje. Jį gaivinti pradėjo menininkai, vėliau prisijungė čia verslą pradėję smulkieji verslininkai. Dabar Užupis garsėja ne tik meniška aplinka, bet ir bendruomeniška kaimynyste.

Šių verslininkų pavyzdys įkvepia. Telieka tikėtis, kad jų pavyzdžiu paseks kiti, ir taip smulkiųjų verslininkų gretos Lietuvoje dar labiau išaugs. Tikėkimės, kad jie įkvėps ir palaikys ir „krautuvėlių“ kultūrą Lietuvoje.