Ar tai realybė? Ar siekiamybė? Nei tas, nei anas. Tai Konstitucija. Tada kitoks klausimas. Ar tai arčiau realybės, ar arčiau siekiamybės?

Jei to būtų paklausę, pavyzdžiui, 1992 m., kai referendumu buvo priimta Lietuvos Konstitucija, atsakymas būtų aiškus – baikit juokus, kokia realybė...

Dabar atsakymas neturėtų būti labai ironiškas ir sarkastiškas. O tai reikštų pažangą, lyginant su tais laikais, kai dešimtys tūkstančių žmonių, vietoj laukiamos vakarietiškos gerovės gavo špygą. Pasijuto apmulkinti ir apiplėšti – liko be indėlių, be santaupų, be butų, be darbo, be ateities ir be pasitikėjimo valdžia. Tada išvyko į anglijas ir ispanijas. Išvyko riebiai nusispjovę ir gal net nekenčiantys savo šalies.

Dėl tos priežasties nuo 1997 m. buvo rengiami ubagų žygiai, Rotušės aikštėje pjaustomas jautis, visi norintys gaudavo maždaug po lygiai ir tokiu būdu patirdavo, kas yra teisingumas, solidarumas ir darbo žmonių lygybė.

Dabar, kai artėja Tarptautinė darbo diena, ubagų žygiais lyg nekvepia ir tikėtina, kad dabartiniams darbininkams jaučio nebereikės kepti. Visi savo dalį jautienos galės pasičirškinti grilio zonose ir nebūtinai keiks valdžią ar tėvynę, bet galės pasidžiaugti šeima, draugais, laisvalaikiu, geru oru, ateities planais.

Orūs darbininkai. Be to, dar ir turintys savo fėją-globėją. Ne iš padebesių nusileidusią, bet tarsi visiškai savą Ingą. Ruginienę – Socialinės apsaugos ir darbo ministrę. Daug metų dirbusią profsąjungose ir turinčią ne tik supratimą, bet ir stuburą.

Ji ne vienerius metus nuosekliai spaudė didinti minimalią mėnesinę algą, rengė protesto akcijas dėl darbuotojų darbo sąlygų gerinimo.

Jei ne geopolitiniai tornadai, galėtum manyti, kad darbininkams artėja dar oresni laikai ir kad į ubagų žygius jiems nebereikės rinktis.