Pastarosiomis keliomis dienomis užsienio spaudoje vienos vienintelės dominuojančios temos nebuvo. Šalia pabėgėlių krizės Europoje ir karo Sirijoje bei Rusijos vėlimosi į jį, didelio dėmesio sulaukė ne tik jau porą savaičių pūliuojantis „Volkswagen`o“ skandalas, bet specialiai Vokietijoje dar ir jos susivienijimo 25-metis.

Šia proga Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas spalio 3 d. drožė kalbą, kurioje jis, pasak Berlyno dienraščio „Tagesspiegel“, „aistringai reikalavo iš visų įsipareigoti vertybių, kurios šią šalį jungia į vieną daiktą, kodeksui – tai laisvė, žmogaus teisės, teisinė valstybė, demokratija, lygiateisiškumas.“

„Tačiau tai pavyks tik tuo atveju, jei vokiškoji priėmimo kultūra, teigianti „sveiki, atvykę“, sulauks pripažįstančiojo atliepio ir iš tų, kurie siekia būti priimami. Iššūkis vokiečių visuomenei bus žmones iš bėglių stovyklų integruoti  šalies mokyklose ir darbovietėse. Vis dėlto yra priėmimo limitas, net ir Vokietijoje“, – teigė liberalus Berlyno laikraštis.

Taip pat praėjusį sekmadienį dienraštis „Frankfurter Allgemeine“ Vokietijos susijungimo 25-mečio proga rašė, jog „šiandien mūsų dėmesio ir jėgų reikalauja naujos krizės bei poslinkiai: pabėgėliai, Ukraina, Sirija. O Graikija ir toliau bruzda, „Volkswagen`ą“ gaubia dyzelino tvaikas. Todėl 25-metis buvo švenčiamas be didesnio džiaugsmo ar  sentimentalumo.

Tačiau čia iš dalies kalta ir pripratimo galia. Juk vokiečiai rytuose ir vakaruose jau tapo vėtyti mėtyti ir susiglaudę. Šalis vieninga margumyne, mes esame viena tauta prie visų bavariškų savotiškumų, saksoniškų ypatumų, Reino krašto mišrainių.“

„Vokietija 25-eriems metams praėjus nuo VDR prisijungimo prie VFR, turi visa, kas jos himne apdainuojama: vienybė, teisė, laisvė. O kur dar nacionalinė futbolo komanda, legendinė ekonomika ir ne paskutinėje vietoje geras sugyvenimas su visomis šalimis aplinkui mus.

Mūsų prestižas pasaulyje gąsdinančiai geras. Prie to dar reikia priprasti“, – rašė Frankfurto dešiniųjų liberalų laikraštis.

Flensburge išeinantis dienraštis „Schleswig-Holstein“ piktinosi „tais, kurie nuolatos skaičiuoja ir lygina, kuriuo atžvilgiu ir kokiais procentais  dar nepasiektas abiejų Vokietijos dalių susivienijimas. Tai trukdo tam laimės pojūčiui, kurio kiekvieną spalio trečiąją oficialiai šaukiamasi.

O kad įpėdiniai komunistinės VDR partijos, kuri atsakinga už tai, kad šalies atnaujinimas greit atsieis du milijardus eurų, garsiausiai dejuoja dėl trūkumų, labai tinka prie žvelgimo į buvusią VDR pro rožinius akinius. Vien dėl to prasminga kasmet minėti susivienijimo dieną, nes ji primena centrinio plano ūkio kasdieninius deficitus ir prievartą.“

„Tai ir yra mastelis, pagal kurį turime vertinti šiandieną. O ne pagal tai, ar mažiau patraukliuose Vokietijos rajonuose  mokamos tos pačios algos kaip brangininke Miunchene“, – patarė Šlėzvigo-Holšteino dienraštis.

Vokietijos sostinės dienraštis „Berliner Morgenpost“ nepatenkintas dėl kai kurių krikščionių demokratų politikų laikysenos bėglių atžvilgiu.

Štai „Reinlando Pfalco opozicijos vadovė Julia Klockner nenorėtų sutikti imamo, kuris nepaduotų jai rankos. Vidaus reikalų ministras Thomas de Maiziere`as, kurio jam pavaldžiose įstaigose tvyro netvarka, lieja pykti dėl muštynių pabėgėlių prieglaudose. Bavaras Markus Soderis išvis reiškia abejonių dėl politinio prieglobsčio teisės. Taigi krikščionių demokratų gretose – panika.“

„O ką daro liaudies atstovai, kai juos ištinka baimė? Jie galvotrūkščiais duoda interviu, jie pataikauja emocijoms ir tuo išduoda savo pačių bejėgiškumą.

Juk rankos nepaduoda ir budistų vienuolis, ortodoksas žydas ar Anglijos karalienė. Muštynės įvyksta kiekvieną futbolo žaidynių sekmadienio vakarą, jomis smaginasi ypač tie, kurie laiko save tvarkingais vokiečiais. O valstybės konstituciją galima pakeisti ne Bavarijoje, bet tik Bundestage ir Bundesrate, surenkant dviejų trečdalių daugumą“, – mokė Berlyno rytinis laikraštis.

Daugelis Vokietijos komentatorių, o pirmadienį ir Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ pažymėjo, jog Angela Merkel „pateko į turbūt sunkiausią savo ligšiolinės kanclerystės krizę. Kasdien iki 10 tūkstančių bėglių į Vokietiją atnešanti srovė pažeidė pasitikėjimą jos kompetencija, sustiprino įspūdį, kad šis poslinkis gali pranokti jos sugebėjimą jį suvaldyti.“

Prahos dienraštis „Lidove Noviny“, pacitavęs pirmąjį Vokietijos konstitucijos sakinį „Žmogaus orumas yra neliečiamas“, teigė, jog „jisai ir paaiškina, kodėl Vokietijos kanclerė taip atkakliai gina neribotą prieglobsčio teisę. Tai ne koks asmeniškas A. Merkel „užsiciklinimas“, o įpareigojantis konstitucijos priesakas.“

„Vis dėlto Berlynas dabar stovi prieš pamatinį, bet labai praktišką klausimą. Kaip vyriausybė gali išsaugoti pamatinį įstatymą (laikytis Konstitucijos) ir drauge išvengti, kad Vokietija būtų apsemta beribės pabėgėlių srovės?“ – klausė Prahos dešiniųjų laikraštis.

Anot Maskvos dienraščio „Novyje Izvestija“, „vokiečiai savo politiką bėglių atžvilgiu radikaliai pakeis“, nes „dar rugsėjo pradžioje federalinės Vokietijos piliečiai traukinių stotyse bėglius kone euforiškai nuoširdžiai sveikino, bet dabar nuotaikos pamažu keičiasi“.

„Kaip Vokietija, taip ir Švedija turi kažkaip dorotis su dideliu skaičiumi paskutiniu laiku atvykusių pabėgėlių“, – rašė dienraštis „Sydsvenska Dagbladet“ ir pridūrė, jog „ilgesnėje perspektyvoje ši imigracija daro šalį stipresnę. Juk žmonės atvyko su noru dirbti ir susikurti naują ateitį.

Tačiau pradžioje tai milžiniškas iššūkis. Čia Švedijai nevalia pamiršti savo moralinių įsipareigojimų: kas turi teisę į politinį prieglobstį, turi teisę ir pasilikti. Šią teisę reikia saugoti, ir negalima sunkinti bėgliams sąlygų Švedijoje ieškoti tokio prieglobsčio.“

„Kita vertus, tiems, kurie neturi aiškaus pagrindo gauti politinį prieglobstį, lieka tik vienas atsakymas: greitas iš šalies išprašymas“, – rašė Malmės dienraštis.

Pasak Ciuricho dienraščio „Tages-Anzeiger“, „kursuoja idėja priėmimo stovyklas įrengti Turkijos teritorijoje, ten vykdyti pabėgėlių registraciją ir paskui, jei reikia, paskirstyti juos tarp Europos Sąjungos šalių narių. Tokia procedūra būtų logiška ir visiems padėtų, taip pat ir bėgliams. Jiems nebereikėtų ant pripučiamų guminių valčių Viduržemio jūroje rizikuoti gyvybe“.   

Kaip tik tuo tikslu šios savaitės pradžioje Briuselyje lankėsi Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. Daugelis laikraščių svarstė klausimą: Ko jis nori? Ar jam reikia labiau Europos, ar Europos Sąjungai labiau reikia Erdogano?

Vienos dienraščio „Standard“ žodžiais, „jis siekia vizų laisvės turkams, naujo skyriaus priėmimo į Europos Sąjungą derybose atvėrimo, pinigų. Bet užvis labiausiai jis nori keturias savaites prieš rinkimus fotografijų turkų žiniasklaidai – Erdoganas, Europos gelbėtojas.

Turkijai pavesta sustabdyti pabėgėlių srautą į Europą – tų pabėgėlių, kuriems kitaip Vengrijos V. Orbanas pakiš koją“.

Tačiau Austrijos sostinės dienraštis abejoja, ar tai pavyks: „net jeigu R. T. Erdoganas to norėtų, užmūryti jo šalyje esančių daugiau nei dviejų milijonų pabėgėlių taip, kad jie neišbėgtų kitur, jis juk negali“. 

Kita tema. Londono dienraštis „Times“ sekmadienį piktinosi, kad „Rusijos antskrydžiai Sirijos režimo vadovo Basharo al-Assado naudai taiko į visus, kuriuos Vladimiras Putinas įvardija kaip teroristus, o ne vien į „Islamo valstybės“ siaubūnus.“

„Teroristais rusai laiko visus, kurie bando nuversto B. al-Assado diktatūrą, o civilinės aukos jiems tik neišvengiami šalutiniai nuostoliai. O Vakarai ir vėl rankas grąžydami stovi šalimais. Atsakingi dėl galios vakuumo Sirijoje yra Vašingtonas, Londonas ir kitos Europos sostinės. B. Obama mielai laido padrąsinimus iš šono, tačiau nemėgsta pats išeiti į aikštę“, – skundėsi Londono laikraštis. 

Pasak Turkijos dienraščio „Star“, „nuosaikioji Sirijos opozicija iš principo pasirengusi paliauboms. Dabar diplomatinės iniciatyvos turėtų imtis tretieji, ir geriausiai tam tiktų Jungtinės Amerikos Valstijos“.

Belgrado laikraštis „Politika“ abejojo, ar Sirijoje įmanoma pasiekti taiką: „Kaip galima rasti politinį sprendimą šaliai, kurioje 80 procentų gyventojų sudarantys sunitai nepripažįsta dabartinės valdžios? Dėl to ir užsienyje stiprėja balsai, jog diktatoriškas B. al-Assadas turi atsistatydinti.“

„Tačiau V. Putinas su tuo sutiks tik tada, kai bus tikras, jog ir nauja Sirijos valdžia leis rusams naudotis kariniu Tartuso uostu, o Damaskas toliau atsižvelgs į Rusijos interesus Artimuosiuose Rytuose“, – rašė Serbijos sostinės dienraštis.