Šis darbo skelbimas gali būti išgalvotas (nemaža dalimi todėl, kad paskutinis punktas yra teisingas). Tačiau konkursas dėl kito NATO generalinio sekretoriaus jau vyksta. Didžiausi šansai žadami darbą Nyderlandų ministro pirmininko poste baigiančiam 56-erių Markui Rutte. Pagrindinė jo varžovė – Estijos premjerė 46-erių Kaja Kallas. Taip pat tarp pretendentų yra 58-erių Latvijos politikas Krišjanis Karinis, buvęs vyriausybės vadovas, dabar einantis savo šalies užsienio reikalų ministro pareigas.

Iki šiol trys NATO generaliniai sekretoriai buvo britai, trys – olandai, du – belgai, po vieną – iš Italijos, Vokietijos, Ispanijos, Danijos ir Norvegijos. Visi jie buvo vyrai. Nuo 2014 metų visos valstybės narės turėjo laiko padidinti savo išlaidas gynybai iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kaip buvo įpareigotos tais metais Kardife vykusiame Aljanso viršūnių susitikime. Tuomet tiek skyrė tik trys šalys. Net ir dabar jų tėra septynios iš 31. Tarp jų yra Estija, kuri dabar siekia 3 proc. BVP gynybos biudžeto, ir Latvija. Nyderlandai, gynybai skiriantys 1,58 proc. BVP, šio tikslo dar nepasiekę.

Estų humoro jausmas puikus, tačiau kai kurios NATO šalys yra lygesnės už kitas, ir tai nėra juokinga.

Tai turėtų būti labai svarbu. Generalinis sekretorius, kuris, dirbdamas ministru pirmininku, priėmė skausmingus sprendimus dėl mokesčių ir išlaidų, būtinus šiam Aljanso kriterijui pasiekti, turi tvirtą pagrindą prašyti kitų vyriausybių padaryti tą patį. Tas, kuris pirmenybę teikė politiniam populiarumui, – ne. Taisyklių besilaikančios šalies atstovas taip pat atsidurs daug geresnėse pozicijose bendrauti su JAV administracija. Didžiausias klausimas Europos saugumui artimiausiais metais yra tas, ar JAV ir toliau prisiims išlaidas ir riziką, susijusias su jos dalimi transatlantiniame aljanse. Politikui, kuris iliustruoja praeities veltėdžiavimo dvasią, bus sunku padaryti įspūdį sprendimų priėmėjams Vašingtone ir rinkėjams, kuriems jie yra atskaitingi.

Dar svarbiau yra teisinga pozicija dėl Rusijos. K. Kallas ne tik atvirai kritikuoja Vladimiro Putino režimą. Ji kilusi iš šalies, kuri jau 30 metų perspėja Vakarus apie Rusijos imperializmą: prisiminkite 1994-aisiais Hamburge pasakytą tuometinio estų prezidento Lennarto Meri kalbą. M. Rutte pravardė yra „tefloninis“: skandalai prie jo niekada neprilimpa. Dabar jis yra tradicinis „vanagas“, tačiau ankstesniais metais jis įkūnijo merkantilizmo požiūrį, kuris buvo įskiepytas Nyderlandų užsienio politikoje.

K. Kallas nėra „tefloninė“ kandidatė. Ji populiaresnė užsienyje nei Estijoje, kur jos reitingai nukentėjo dėl skandalo (raganų medžioklės, kaip ji pati sako), susijusio su jos vyro verslo ryšiais Rusijoje. Nepaisant to, teoriškai ji yra itin gera kandidatė į šį postą. Sunku įsivaizduoti, kad kuris nors kitas kandidatas iš rytinės Europos pusės pasirodytų geriau, net ir vyrai.

Tačiau užkulisiuose taikomi kiti kriterijai. Buvęs Europos Komisijos pirmininkės pavaduotojas Fransas Timmermansas, dabar grįžęs į Nyderlandų politiką kaip Darbo partijos ir žaliųjų kairiųjų koalicijos lyderis, leido tai suprasti duodamas interviu televizijai, kur sakė, kad Estijos siena su Rusija yra „galima problema“ dėl K. Kallas kandidatūros. Keista, bet Norvegijos siena su Rusija nesutrukdė Jensui Stoltenbergui nuo 2014 metų eiti generalinio sekretoriaus pareigas. Tiesa ta, kad sprendimų priėmėjai „senuosiuose Vakaruose“ vis dar dažniausiai laiko Europos „rytines“ šalis ne visiškai patikimomis.

K. Kallas žino, su kuo susiduria. „Naujasis NATO vadovas turėtų būti iš naujos valstybės narės – „naujos“, tai reiškia 20 metų priklausančios NATO – kad jis tikrai turėtų būti iš šalies, kuri gynybai skiria 2 proc. savo BVP, ir kad būtų gerai, jei tai būtų moteris. Taigi, logiškai mąstant, tai Markas Rutte“, – šmaikštavo ji. Jos varžovas olandas, žinoma, neatitinka nė vieno iš šių kriterijų.

Estų humoro jausmas puikus, tačiau kai kurios NATO šalys yra lygesnės už kitas, ir tai nėra juokinga.