Baigėsi rinkimų vajus ir prasideda Vyriausybės gimdymo skausmai. Ir per rinkimus, ir renčiant Vyriausybės griaučius, kai kurios partijos elgiasi taip, lyg būtų statybų verslo milžinai. Jų lyderiai tarsi tų statybos firmų vadybininkai skelbiasi, kad šitą statys, o ano – nė per kur. Dar nykiau atrodo, kad dar nė nesuformavus vyriausybės, tuos pažadus kaitalioja. Konservatoriai su liberalais kukliai žadėjo tik tęsti pradėtus darbus, o kitos partijos šuoliavo neaprėpiamomis ekonomikos prerijomis. Siūlydamos pasakiškus minimalius atlygius ir parduotuvių lentynose kainų mažėjimo taifūnus. Partijų lyderiai mūšdamiesi į krūtinę prisiekinėja, kad tik jie patenkins rinkėjų lūkesčius. Kokių rinkėjų? Žinot, man dzin tų rinkėjų lūkesčiai, kai vėl tarp išrinktųjų matau buvusį Seimo girtuoklėlį, kuris jų dėka vėl kulniuoja spręsti mano problemų. Atsiprašau, ne pėdinantį, bet skriejanti pasiimti mano jam mokamo atlyginimo, mano jam nupirkto mašiniuko ir besiruošiančio atsigulti į minkštus viešbučio patalus, taip pat pirktus už mano pinigėlius.

"Kiek jų daug ir kokie jie visi gražūs", – kažkada yra pasakęs vienas mūsų rašytojas. Nenoriu, kad ir toliau jie staipytųsi šokių aikštelėse ir rodytų man iš ekrano špygas. Kalbų apie partijų programų derinimą – beveik jokių. Greičiau kyla mintis, kad tos partijos – tarsi uabai – rengiasi naujų BAM-ų statybai, bet ne valstybės valdymui.

Vienos partijos vadukas, kvepiantis agurkais, vis bando prisibelsti į Prezidentės kabinetą. Tarsi kolchozo pirmininkas, kad jo karvutėms paskirtų geresnius ganyklų plotus. Mat tų karvučių pieningumas po rinkimų sumažėjo, kitos nepasilakstė ir liko bergždžios – ko gero, iki gyvenimo pabaigos. Jeigu tie išrinktieji taip įvairiapusiškai žada atsidėkoti savo rinkėjams, aš netikiu ir tais jų rinkėjais. Sakykite, kaip galima pasitikėti tokiu rinkėju, kuris teisiamo asmens ar jo partijos nesugeba išreitinguoti į paskutinę vietą, o priešingai, visais būdais stengiasi jam į rankas įduoti valstybės valdymo svertus? Kažką panašaus prieš gerą dešimtmetį regėjome ne viename žlungančios kaimo bendrovės susirinkime. Kai šios braškėdamos dėl savo ekonominio neįgalumo ritosi žemyn, tų bendrovių pensininkai prašė jas likviduoti ir išdalyti likusį turtą už jų varganus pajus. Bet ne, pagiriojančių ir kasdien neišsiblaivančių traktorininkų ir melžėjų balsų jėga būdavo galingesnė, nes nutardavo gyventi iki pergalingos pabaigos. Iki paskutinės tonos grūdų, iki paskutinės karvutės fermoje. Kol ant vieškelio pliko paskutinis valkata likdavo. Dabar tokių pat rinkėjų balsais bandoma išparceliuoti valstybę.

Aš netikiu tokios mano tautos dalies neklaidingumu ir man jos valia privalo būti niekinė. Todėl aš netikiu tokių rinkėjų geranoriškumu, kuriais didžiuojasi net kurie išrinktieji. Jeigu išrinktieji bambalinių dėka nori valdyti valstybę, jie man yra nepriimtini. Vienas kitas šimtas tūkstančių bambalinių negali atstovauti vienam kitam milijonui tautos.

Man didelių abejonių kelia tokie jų veiksmai, kai, išardžius vieną darinį – LEO LT, griaužiami neapykantos bando sustabdyti atominės elektrinės statybą. Atseit, galva už galvą. Man nesuprantama, kai dėl darbo, reikalaujančio techninio išprusimo, bandoma atsiklausti mūsų visuomenės. Tai – apie atominę elektrinę. Kaip dabar garbūs išrinktieji mėgsta sakyti, šioje vietoje būčiau norėjęs matyti visų mūsų mokslininkų, užsienio tyrimo laboratorijose dirbančių specialistų, energetikos profesionalų, nusipelniusių šalies ekonomistų, aukštųjų mokyklų profesūros referendumą. Jiems, ko gero, tikrai patikėčiau, bet ne rankose bambalį laikančio tautiečio nuomonei.

Demokratija – vertingas valstybės valdymo svertas. Bet tik susipratusioje ir mąstančioje visuomenėje. Ir tik ne ten, kur balsuojama, kad kitiems būtų blogiau – iš pavydo ar neapykantos. Gerai, kad turime Prezidentę, Konstitucinį Teismą, kurie į valstybės valdymą žiūri plačiau nei į UAB-ą. Tas tvirtas stuburas privalo išlikti ir toliau, nes tos bambalinės koalicijos lipdymas tebesitęsia.