Europos Komisijai teigiamai įvertinus Lietuvos pažangą, iki pilnos narystės euro zonoje liko tik keli formalumai – mažiau nei po pusmečio Lietuvoje atsiskaitinėsime ta pačia valiuta kaip ir dar 18 ES valstybių. Kaip tai pakeis Lietuvos ekonomikos perspektyvas ir kokie turi būti tolimesni valstybės siekiai?

Natūralu, kad nuomonės apie eurą, kaip ir daugelį kitų valstybei svarbių klausimų, yra labai skirtingos – vieniems tai dar vienas deimantas progreso karūnoje, kitiems – eilinis akmuo į savarankiškumo daržą. Euro privalumai jau minėti ne kartą – mažesnės verslo ir gyventojų išlaidos valiutų konvertavimui, mažesnė valstybės skolinimosi kaina, padidėjęs kainų skaidrumas, galbūt ir šiek tiek didesnis šalies patrauklumas tiesioginėms užsienio investicijoms.

Skeptikai primins, kad ši narystė Lietuvai nemažai kainuos – per kelis metus reikės į Europos Stabilumo Mechanizmą pervesti beveik milijardą litų. Tiesa, būtina prisiminti, kad tai ne Lietuvos subsidija kitoms euro zonos šalims, o valstybės turtas, rezervas, bendrame ekonominės ir pinigų sąjungos fonde. Nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios norėjome, bet neradome valios kaupti lėšas juodai dienai, tad dabar turėsime ne tik tokią galimybę, bet ir prievolę.

Vis tik reikia pripažinti, kad pastarasis pasiekimas yra labiau simbolinis žingsnis, vainikuojantis pastarųjų metų Lietuvos progresą, o jo ekonominis poveikis bus ribotas. Lietuvos strateginiai tikslai negali baigtis naryste euro zonoje. Kitais metais Lietuva pradės derybas dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Čia taip pat šiek tiek atsiliekame nuo Estijos, kuri šios organizacijos nare yra nuo 2010 metų, bei Latvijos, kuri kelyje narystės link yra gerokai pasistūmėjusi. Norėdama prisijungti prie šios vienos įtakingiausių pasaulio organizacijų valstybė turi perimti gerąją valstybės valdymo, švietimo, investicijų skatinimo ir kitą teisinę patirtį. Pavyzdžiui, vienas iš reikalavimų, tapsiantis ir rimtu barjeru Lietuvai – valstybės valdomų įmonių skaidrumo, nepriklausomumo ir efektyvumo užtikrinimas.

Tačiau siekti tolimesnio ekonomikos augimo bei gyventojų gerovės didėjimo galima ir be išorinės pagalbos. Kur ieškoti užuominų apie Lietuvos silpnąsias vietas? Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo reitinge Lietuva rieda žemyn jau trečius metus iš eilės – 2011 metais buvome 44 vietoje pasaulyje, pernai – jau 48-oje. Nors pats Lietuvos konkurencingumo indeksas nepablogėjo, kitos šalys greičiau įgyvendino reformas ir aplenkė Lietuvą.

Pagal kai kuriuos kriterijus esame itin nepatraukli ir nekonkurencinga valstybė. Pavyzdžiui, pagal valdžios reguliavimo naštą Lietuva yra 107 vietoje iš 148 vertintų pasaulio valstybių. Pagal darbuotojų samdymo ir atleidimo reguliavimą – 130 vietoje pasaulyje. Palyginimui, pagal šį kriterijų Latvija yra 45 vietoje, o Estija patenka į geriausių dvidešimtuką. Be abejonės, tai yra viena iš priežasčių, kodėl nedarbas Estijoje keliais procentiniais punktais mažesnis nei Lietuvoje. Nors šį mėnesį priimtos darbo kodekso pataisos panaikino kai kuriuos niekam nereikalingus biurokratinius anachronizmus, tai turėtų būti tik pirmieji žingsniai. Pagal mokesčių sistemos paskatą investuoti Lietuva yra 114 vietoje pasaulyje, o mokesčių įtaką užimtumui – tik 120 vietoje.

Tos pačios EBPO atliekamas tarptautinis moksleivių gebėjimų tyrimas rodo, kad visose vertintose srityse – matematikos, skaitymo ir mokslo – vidutiniai Lietuvos moksleivių gebėjimai yra žemesni ne tik už EBPO šalių vidurkį, bet ir atsilieka nuo Latvijos ir Estijos. Tai turėtų būti užuomina į tai, kad visa švietimo sistema funkcionuoja nepakankamai gerai. Švietimo sistemos kokybė yra itin svarbus kriterijus, nes suteikiamos kompetencijos šalies potencialui įtakos turi ne kelis metus, o ištisus dešimtmečius.

Narystės tarptautinėse organizacijose didina šalies konkurencingumą, skatina užsienio prekybą bei investicijas. Tačiau jos nėra panacėja daugybei šalies progresą stabdančių išsikerojusių ligų, kurias gydyti turi vietiniai gydytojai.