Žiemos pabaigoje vyko vieša paskaita, kurios metu oratorius pažadėjo paaiškinti terminą "postinternetinis menas". Aš klausytis paskaitos kategoriškai atsisakiau. Buvau šiek tiek nusivylęs, kad mano demonstracija liko nepastebėta, niekas, pagarbiai nustebę, neklausinėjo, kokios yra mano šokiruojančio sprendimo priežastys ir nesiūlė užeiti, nepasididžiuoti. Tiesiog burbėjau sėdėdamas prie kompiuterio.

Jei įsivaizduojami klausytojai būtų tapę realiais, būtų išgirdę, kad aš piktinuosi dėl neteisingai suteiktos prasmės. Internetas juk yra įvairių žinių (žiniomis gali būti vadinama naujienos, gandai, įspūdžiai, nuomonės, vertinimai, sprendimai ir pan.) gabenimo priemonė, o menas niekada nebuvo klasifikuojamas pagal šį kriterijų. Vėlyvosios antikos meno nevadino gerais keliais judančių kurjerių menu, gotikos – lėtojo pašto menu, bydermejerio stiliaus – pretelegrafiniu menu, "Art nouveau" – garinio geležinkelio menu, art deco – radijo menu, o, pavyzdžiui, poparto – spalvotos televizijos menu, nors ir radijas, ir televizija sukūrė menu tapusius žanrus. Toks pat yra ir internetas. Ten atsirado tinklo menas, kuriamas interneto teikiamomis priemonėmis ir galintis egzistuoti tik internetinėje aplinkoje. Na, o jei internete atsiranda paveiksliukas (tekstas, muzika, filmas), jis ir lieka tradiciniu paveiksliuku, rodomu žiūrovams panaudojant informacijos perdavimo įrangą – internetą.

Aš, žinoma, suvokiu, kokią neteisingą prasmę suteikia blogam terminui "postinternetinis menas" jo vartotojai. Galiu lažintis, kad paskaitoje buvo kalbama apie tai, kad internetas iš vietos, kurioje buvo galima pabėgti nuo realybės, tapo vieta, iš kurios norisi pabėgti. Na, pabėgti ir kurti postinternetinį meną, tuos pačius paveiksliukus, tik nerodomus tinklalapiuose, socialiniuose tinkluose ir tinklaraščiuose. Arba kurti meną pabėgant nuo informacijos pertekliaus.

Verta diskretiškai, neprarandant savigarbos nustebti, nes pasitraukimas nuo informacijos gausos pabėgėlius atveda į izoliaciją arba pagaliau jie atvyksta į globalų kaimą, kuriame, kaip ir prieš beveik 60 metų prognozavo Marshallas McLuhanas, skambant genties būgnui, prasideda sunkiai suvokiamas gyvenimas.

Aplinkos stebėtojai globalaus kaimo susiformavimą atrasdavo kiekvieną praėjusį dešimtmetį, bet tik dabar hipotetinis reiškinys tampa realybe. Neseniai girdėjau dviejų menininkų mokslininkų audringą diskusiją. Vienas įrodinėdamas savo tiesą, išsamiai atpasakojo naują mokslinę teoriją. Antrasis, net neišklausęs, nutraukė pašnekovą šūksniu, kad žinąs tą teoriją ir ji yra melaginga, netikra, specialiai visokiems kvailiams maustyti paskleista internete, o tikroji minimos teorijos versija yra visiškai priešinga, nei skelbia oponentas. Pirmasis menininkas mokslininkas nesutriko, pareiškęs, kad nėra kvailys, melagingoji teorija yra tikroji, specialiai pateikta kaip melaginga, o tos "melagingos" teorijos demaskavimas pats savaime yra netikras. Ginčas apie skelbiamų teorijų patikimumą tęsėsi ilgai ir nerezultatyviai. Aš galėjau tik užjausti diskusijos dalyvius, nes skaičiau vieno mokslininkų tyrimo rezultatus, skelbiančius, kad mokslinių darbų skaičius keleriopai viršijo fizines tyrėjų galimybes su jais susipažinti. Kita vertus, tas pranešimas taip pat galėjo būti melagingas.

Netikrumas informacijos gausoje duoda numatomą kaimiškumo efektą, kai kaimiečiai (globalaus kaimo kaimiečiai), nepasitikėdami gaunamomis žiniomis, pradeda daryti jų atranką, išlukštendami iš milžiniškos pasiūlos tai, kas jiems suprantamiausia ir artimiausia. Dažniausiai tokio pasitikėjimo vertais trofėjais tampa melagingos žinios, juolab kad jų gamintojų yra daug, o skleidėjų dar daugiau.

Štai keli pavyzdžiai. Internete veikia keliolika netikrų, sugalvotų ir juokingų naujienų portalų. Jų vaizdas, skelbiamų tekstų, nuotraukų, vaizdo medžiagos srautas išoriškai nesiskiria nuo rimtų naujienų portalų išorės. Kasdien atsiranda milijonai žmonių, pasičiumpančių išgalvotas, bet savo turiniu artimas naujienas, kurie paskleidžia jas per socialinius tinklus. Tai, kad kiti milijonai jas platina toliau, nestebina, bet kasdien atsiranda keli šimtai tikrų portalų redaktorių, kurie netikrą medžiagą pateikia savo žiniasklaidos priemonėje kaip tikrą.

Globalių kaimiečių pasitikėjimas paskelbtu turiniu ir savo nuojauta yra identiškas viduramžių gyventojų pasitikėjimas kaimo kvailelio šūkavimais: juk žino, kad kalba nesąmones, bet gal yra ir tiesos grūdas? Kvailelis su savo pranašystėmis yra šalia, o išminčiai – kažkur toli. Tiek toli, kad gal ir nėra tokie protingi? O jei protingais apsimeta, juos reikia nubausti. Vienas įtakingas ir šmaikštus Niujorko meno kritikas prieš kelias savaites buvo išmestas iš socialinio tinklo. Ne dėl kokių nors pažeidimų, o dėl pasipiktinusių kritiko skaitytojų reikalavimų išmesti jį iš socialinio tinklo. Juos papiktino, kad niujorkietis kasdien paskelbdavo iliustraciją iš viduramžiais leistų knygų. Iliustracijos buvo viduramžiškos – žiaurios, tiesmukos, su eretikų kankinimais, nusikaltėlių ketvirčiavimais ir pragaro vaizdais. Senovinės iliustracijos nepaprastai trikdė globalaus kaimo gyventojų psichiką.

Įdomiausia tai, kad globalaus kaimo viduramžiai iš skaitmeninės erdvės po truputį braunasi į visiškai apčiuopiamą realybę. Rusijos cenzoriai, federalinė įstaiga "Roskomnadzor" paskelbė planus įvesti muziejų lankytojams amžiaus cenzą arba, jei to neįmanoma padaryti, pašalinti iš ekspozicijos paveikslus ir skulptūras su apnuogintomis figūromis. Jie turi omenyje ne šiuolaikinį, o tradicinį, klasikinį meną.

Be abejo, privalau perspėti tuos skaitytojus, kurie šiame tekste mato arogancijos šleifą. Jo nėra. Aš taip pat esu globalaus kaimo gyventojas, ne kartą ar du patikėjęs netikromis ar netiksliomis žiniomis, nes labai norėjau patikėti. Sukaupęs valią, sugebėdavau atsispirti dalijimosi pagundai, patikrindavau faktus. Tai verta daryti ir kitiems kaimo gyventojams.