Gandonešiai pranešė: savaitgalį susijungs Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“. Akibrokštas tai ar dėsninga partijų, sukurtų tik tam, kad patenkintų dviejų įtakingų ir iškalbingų veikėjų ambicijas, egzistavimo atomazga?
Prisiminkime laikus, kai buvęs labai perspektyvus Vilniaus meras, dar perspektyvesnis premjeras, trumpai Prezidentūroje blykstelėjusi žvaigždė Rolandas Paksas buvo numestas iš politinio elito viršūnės.
Jo nekaltumu įtikėję gerbėjai, mėtę rožes po kojomis ir žvakučių liepsnomis nušvietę taką, kuriuo pilotas profesionalas įsibėgėjo naujam skrydžiui į politines padanges, vargiai galėjo paaiškinti, kuo jiems artima R.Pakso politika.
Galiausiai partija įsitvirtino ant dviejų polių – charizmatiškojo vedlio ir pavadinimo iš dviejų visiems suprantamų žodžių.
Tvarkos ir teisingumo – šios dvi siekiamybės partijos elektoratui atstojo išsamią rinkimų programą. Tvarką ir teisingumą rinkėjams norėjusi pajusti visur – pradedant ligoninėmis, gatvėmis, baigiant parduotuvėmis, renkantis neteisingai ir netvarkingai brangstančius produktus.
„Tvarkos ir teisingumo“ rinkėjams, nepaliaujantiems tikėti R.Pakso vizijomis, šios partijos jungimasis su kita – didelis akibrokštas. Vienintelė paguoda – viltis naujosios partijos vadovo poste matyti gerai žinomą veidą.
Jei ne viena aplinkybė, sunku būtų įsivaizduoti priežastį, kodėl bene linksmiausio šalies politiko vedamiems Darbo partijos nariams būtų prireikę ieškoti priverstinės santuokos. Juk įveikė tai, kas neįveikiama: puikiai pasirodė per Seimo rinkimus, net surado ministrų, sugebėjusių išlaikyti egzaminą Prezidentūroje.
Jungtuvės – akibrokštas rinkėjams, kuriems Viktoras ir atrodo labai savas, ir kalba paprastais žodžiais, ir juokus mėgsta, ir rimtus darbus bejuokaudamas nuveikia.
Vis dėlto abiejų partijų rinkėjai ir yra bene vieninteliai žmonės, kurie vargiai galėjo tikėtis būsimų jungtuvių – „Tvarkos ir teisingumo“ ir Darbo partijos tarpusavyje ar su kuo kitu. Naujausia Lietuvos politinių partijų istorija rodo, kad išgyvena tik dariniai, turintys aiškiai suformuotą ideologiją, net jei ji yra ne tautos ateities vizija, bet atskirų interesų grupuočių veiksmų planas. Todėl partijomis pavadinti šie vieno asmens projektai anksčiau ar vėliau būtų tapę kitos politinės jėgos, o labiausiai beviltišku atveju – istorijos – dalimi.
Naujausi komentarai