Žaliojoje jaunuomenėje nubangavusi žinia apie socialiniame tinkle pasirodžiusias išsigimėliškas nuotraukas vieniems sukėlė pasigėrėjimą, kitiems – įsiūtį. Atsitiko panašiai, kaip Ryčio Cicino koncerte: vieniems jis labai patinka („Gražiai dainavo!“), kiti jo nekenčia („Negražiai dainavo!“), tačiau abejingų lyg ir nėra.

Kas taip sudirgino feisbuko tėvonijos gyventojus? Ogi kažkokia paauglė, žiauriai nužudžiusi šunelį ir egzekucijos nuotraukas išplatinusi informacijos troškulio nukamuotiems dėbtelėjimams>>>>. Tūkstančiai jaunuolių peržiūrėjo tas fotografijas ir reiškė savo nuomonę. Dauguma buvo už tai, kad tai blogis. Ačiū Dievui, kad dar ne gėris.

Tačiau niekas šiandien nežino, kaip to paties feisbuko gyvūnai tą patį reiškinį vertintų po kelerių metų. Daugybė pavyzdžių byloja, kad socialiniai tinklai, turėję suartinti žmones, tapo socialinių išsigimėlių veisykla. Iškrypėliai čia ieško naujų sueities partnerių ir šiaip „bambukinės“ psichikos apraiškų.

Taip ir šiuo atveju. Sadistinių pojūčių turinti juodaplaukė galbūt net pati nežino, kodėl į tą interneto kloaką sukišo tas nuotraukas, tačiau toks veiksmas iš esmės yra iškrypusių bendraminčių paieška.

Sadizmas yra lytinis iškrypimas. Kitaip tariant, šunį nudaigojusi paauglė yra seksualinė iškrypėlė, kuri taip ieško kitų tokių pat ligonių, jaučiančių pasitenkinimą, kai kankina ir žudo.

Socialiniai tinklai ateityje projektuoja ne ką kita, o kur kas labiau akis raižysiančius vaizdinius, kurie vizualinio bado kamuojamiems interneto ganyklų galvijams bus demonstruojami ateityje. Kas galėtų paneigti, kad jau po penkerių metų to šunelio vietoje neatsidurs kūdikis, su vežimėliu nugvelbtas kur nors prie prekybos centro?

Ar įsivaizduojate, kiek tada rastųsi žiūrovų, besipiktinančių ar tyliai besigėrinčių kelių mėnesių vaiko egzekucijos vaizdais? Jei dabar nevalyvos paauglės paviešintas šuns žudymo fotografijas „láikina“ tūkstančiai tautiečių, kūdikio žudymo vaizdai galbūt pritrauktų visą milijoną adrenalino ištroškusių akių. Juk svarbus skaičius, populiarumas ir siekis būti pirmam, o ne humanizmas, dėl kurio stygiaus vis dar dejuoja modernumo reikšmės nesuvokiantys retrogradai. Ko verta sena spintelė, jei šalia stovi inkrustuota bidė?

Atsitiko taip, kad noras būti šiuolaikiškam išties palengva naikina tas įprastas vertybes, kurios nuolat dominavo visuomenėje. Žiaurumas ar iškrypimas neatrodo toks baisus ir nepriimtinas, nes feisbuko projekcijose jis įgijo elektroninę vaizdinę formą, kuri į smegenis įsirėžia būtent kaip forma, neturinti realaus turinio. Net kraujas ten atrodo ne kraujas, o tik raudona spalva. Kuo tada piktintis ir ko tada bijoti, jei tai spalva, kuri ir tikrovėje reiškia būdą, o ne daiktą?

Visa ši išsigimstanti elektroninė šmėkla dar kartą primena, kad žmogaus protas sukuria ne tik naudingų išradimų, bet ir viską niokojančią galią. Feisbuko ir kitų sociumo aklagatvių sukūrimas prilygsta atominės bombos sukūrimui praėjusio šimtmečio viduryje. Tik dabar ta bomba tiksi ne fizinėje erdvėje, o žmonių, prisijungusių prie tinklų, smegenyse. Deginantis informacijos poreikis, noras dominuoti kuria naujas elgsenos formas, sukeliančias modernų pasitenkinimą, kuris baigsis vis tiek tuo, ką jau seniai užfiksavo F.Kafka savo „Pataisos darbų kolonijoje“. Sistema turi žūtbūt veikti, net jei ji yra kankinimo ir žudymo mašina. Ir jeigu aukų daugiau nėra, auka tampi tu pats, nes to būtinai reikia sistemai.