Tai buvo lygiai prieš devynerius metus. Šio paprasto epizodo data įsiminė, nes tą dieną (2016 m. birželio 23-iąją) įvyko „Brexit“ – referendumas, kuriame Didžiosios Britanijos piliečiai balsavo už išstojimą iš ES.

Su Joninėmis tai niekaip nesusiję, tačiau provokuoja pasvarstymus apie europietiškumą. Kaip antai, kad ir tokį – jei britai yra pilni Europos, tai mes tik dabar vis didėjančiais gerovės šaukštais skanaujame tą europinį pudingą. Ir tampame labiau civilizuoti (tuo aspektu, kad viešai mažiau spjaudomės, mažiau keikiamės, mažiau šiukšliname, mažiau įžeidinėjame kitaip atrodančius ir gyvenančius, ir pan).

Ir Joninėse atsirado daugiau civilizacinio etiketo. Tačiau kaip jis sunkiai įsisavinamas!

Turiu iškalbingą pavyzdį. Artėjant Joninėms, Kaune neblogai žinomos ir visuomeniškai aktyvios bendruomenės feisbuke buvo paskelbtas perspėjimas į Joninių laužui iš anksto paruoštą vietą netempti padangų, tepaluotų skudurų, plastiko, šiferio liekanų ir kitokio sovietmečio biednystės paveldo – tai yra bet kokio šlamšto.

Apie 21 val. vakaro laužas jau buvo paruoštas. Jo dydis – gana įspūdingas, bet turinys – gana tradicinis. Į akis krito į laužavietę sumestos durys – lakuotos, su spynomis, rankenomis.

Ieškant pozityvumo, būtų galima pasidžiaugti, kad bent senų baldų ir dėmėtų čiužinių neatitempė. Gal ir atitempė. Juk kas buvo po šakomis, taip ir liko Joninių nakties paslaptimi. Mat kai laužas buvo uždegtas, iš jo gelmių ėmė kilti juodi kaip derva dūmai. Tegyvuoja Joninės! Su padangomis, tepaluotais skudurais ir plastiku.

Kokių laužų tą naktį buvo daugiau? Tikėtina, be padangų ir čiužinių. Tačiau tik labai optimistiškai svarstant.