Ar Katalikų Bažnyčios tiesų neįmanoma pakeisti? Ar priešingai – ji gali kisti kartu su kintančiais laikais?

„Tai – pamatinis klausimas, slypėjęs už tris savaites (spalio 4–25 d.) Romoje trukusio ir 250 katalikų vyskupų audrinusio sinodo šeimos tema“, – rašė žymus airių kilmės amerikiečių žurnalistas, katalikas Patrickas J. Buchananas savo įsteigtoje svetainėje „American Conservative“.

Jis tęsė: „Prieš metus Vokietijos kardinolas Walteris Kasperas kvietė Bažnyčią pasikeisti – priimti katalikų homoseksualų poras ir leisti kartu gyvenančioms, taip pat – ir išsiskyrusioms bei antrąkart civiliškai susituokusioms, katalikų poroms priimti šv. Komuniją.

Tradicionalistai atsakė: tai – erezija. Jeigu popiežius būtų klausęs savo draugo kardinolo W. Kaspero ir įsakęs šitaip keisti katalikišką mokymą bei diecezinę (t.y. vyskupų) praktiką, jis būtų galėjęs sukelti Bažnyčios skilimą.

Toks mokymo pokytis būtų vertęs suabejoti popiežiaus neklystamumu. Priimta 1869-1870 m. Pirmajame Vatikano Susirinkime, ši doktrina skelbia, kad kai popiežius oficialiai moko tikėjimo ir dorovės tiesų, jį nuo klaidos saugo Šventoji Dvasia.

Doktrininės tiesos, nuo amžių mokomos popiežių kartu su vyskupais, negali pasikeisti.

Tačiau jei Katalikų Bažnyčios tiesos apie santuokos neišardomumą ir homoseksualių sąjungų esminį nedorumą kinta, tai arba Bažnyčia praeityje smarkiai klydo, arba šiandien ji žaidžia su erezija kaip su ugnimi.

Spalio 24 d. išleistame dokumente Sinodas ignoravo raginimą Bažnyčiai naujai vertinti homoseksualias poras. Ir jis nepritarė siūlymui leisti teikti šv. Komuniją išsiskyrusiems ir naują civilinę santuoką sudariusiems katalikams, kuriuos Bažnyčia laiko svetimautojais.

Vis dėlto sekmadienio spalio 25 d. pamoksle popiežius atrodė supykęs ir dėl jam besipriešinančių vyskupų, ir dėl Sinodo pasiektų išvadų. Popiežiui Pranciškui tradicionalistai atrodo keliantys dorovės įstatymo reikalavimus aukščiau Evangelijos gailestingumo priesako.

„Nė vienas mokinių nesustojo, kaip Jėzus sustojo, išgirdęs akląjį, – sakė Pranciškus. – Jei Bartimėjus buvo aklas, tai jie – kurti. Jo problema – ne jų problema. Tai mums gali būti pavojinga. [...] Tikėjimas, kuris nemoka įsišaknyti į žmonių gyvenimus, lieka sausringas ir kuria ne oazes, bet kitas dykumas."

Tuo popiežius, matyt, teigė, kad jam nepritariantys vyskupai, nors ir išmanytų dorovės įstatymą, tačiau stokoja meilės, tos didžiausiosios iš trijų teologinių dorybių.

Tai kur šis sinodas šeimos klausimais palieka Bažnyčią? Ogi sumišimo būsenoje – ir rizikuojančią sekti protestantų bažnyčiomis, iš kurių ir toliau nukraujuoja  tikintieji.“

Kaip to pavyzdžius jis nurodė į Anglikonų bei Episkopalų Bažnyčias, kurios nuo 1930 metų žingsnis po žingsnio pritarusios gimdymo kontrolei, skyryboms ir naujoms vedyboms, kunigėms moterims, dvasininkams gėjams, homoseksualiems vyskupams, tos pačios lyties asmenų santuokoms, kas kartą prarasdavo vis daugiau narių, kol bent Episkopalų Bažnyčia šiandien atsidūrė ties išnykimo riba.

Juk Anglikonų Bažnyčia ir gimė iš schizmos, kai karalius Henrikas VIII-asis atsiskyrė nuo Romos, popiežiui Klemensui VII-ajam atsisakius pripažinti karaliaus skyrybas nuo Katerinos Aragonietės bei jo vedybas su Ana Bolein.

„Pagal kardinolą W. Kasperą, – ironizuoja P. J. Buchananas, – popiežius Klemensas būtų turėjęs karaliui Henrikui šiek tiek atleisti vadžias.“

Šioje kovoje tarp Sinodo tradicionalistų ir tų vyskupų, kurie siūlo priimti kai kurias ar net visas kardinolo W. Kaspero rekomendacijas, popiežius, rodos, tvirtai stojosi reformatorių pusėn.

„Bet juk tai buvo protestantų reformacija, – priminė P. J. Buchananas, – kuri sugriovė katalikybės vienybę prieš penkis šimtmečius, suskaldė valstybes ir vedė prie tikėjimo bei tautybių konfliktų, kaip antai Trisdešimtmetis karas.“

Kaip Katalikų Bažnyčia galės išvengti dar didesnio sąmyšio tikinčiųjų galvose  po to, kai popiežius kone palaimino W. Kaspero rekomendacijas, o Sinodas jas atmetė, man nesuvokiama. Ką dabar darys Šventasis Tėvas?

Jeigu jis nekreips dėmesio į Sinodo nesutikimą ir stumtels Bažnyčią arčiau Kaspero pozicijos, tai galės būti tradicionalistų atskilimo, schizmos priežastimi. Trečiojo pasaulio vyskupai gali ko gero atsisakyti sekti paskui popiežių.

O jeigu jis nieko nedarys, tai nuvils Vakarų vyskupus, kunigus ir sekuliaristus, kurie Pranciškaus popiežystėje įžiūrėjo istorinio posūkio katalikų mokyme ir praktikoje viltį.

Bet jeigu jis leis vyskupams elgtis pagal savo sąžinę savose vyskupijose, jis tik pagreitins Bažnyčios irimą.

„Kaip popiežius besielgtų, neišvengiama to pasekmė bus dar didesnė painiava tikinčiųjų protuose  bei širdyse“, – rašė katalikas žurnalistas P. J. Buchananas ir tuoj pat sulaukė reakcijų, jo mintims pritariančių, bet dar daugiau nepritariančių.

Štai skaitytojas Davidas Naasas teigė popiežiaus veiksmuose ir žodžiuose matąs tik „pastangas priartėti prie pastoracinio idealo nusidėjėlį atjausti, drauge nesumenkinant Bažnyčios supratimo apie nuodėmės prigimtį bei jos pasekmes. Nusidėjusiojo atjautimas greičiau grąžins jį prie Kristaus ir prie Šventosios Motinos  Bažnyčios nei benzino pilimas ant liepsnų, kai jis deginamas ant laužo. Tą būdą Bažnyčia jau išbandė. Ir jis veikė  – prastai.“

Kiti komentatoriai pažymėjo, jog „krikščionių vienybė prarasta jau seniau, gerokai prieš protestantų Reformaciją“. Pavyzdžiui, po Chalcedono Susirinkimo 451 m. atplyšo Armėnijos Bažnyčia, o dar po penkių šimtų metų nuo Romos Katalikų Bažnyčios atskilo Stačiatikių Bažnyčios.

Kažkas panašaus gali įvykti ir dabar. Tad atplyšimai ar skilimai Romos Katalikų Bažnyčioje jau seniai „užprogramuoti“.

Dar kitas komentatorius pareiškė, kad „nors daug kas mano, jog Pranciškus palaiko „reformų siekusius“  vyskupus Sinode, kiekvienas jo viešas pareiškimas pritaria Sinodo priimtiems nutarimams. Popiežius tik ragina katalikus rodyti daugiau palankumo ir meilės nusidėjusiems.

Tai nereiškia palaikyti jų nuodėmės ar jų neberaginti iš jos išbristi, bet tik leisti jiems patirti Dievo malonę viliantis, kad jie atsivers. Deja, Katalikų Bažnyčiai niekada nebuvo labai lengva išlaikyti pusiausvyrą tarp nusidėjusiojo priėmimo (kaip tai darė Kristus) ir taip pat Kristaus įsakmaus reikalavimo, kad nusidėjėlis su ta savo nuodėme kovotų toliau.

Panašią, kaip P. J. Buchanano, nuomonę, kad, vadovaujama popiežiaus Pranciškaus, Katalikų Bažnyčia žengia skilimo link, keliuose straipsniuose išsakė ir „New York Times“ apžvalgininkas, paauglystėje į katalikybę perėjęs žurnalistas Rossas Douthatas.

Komentaruose į jų provokatyvius straipsnius daug kas atkreipė dėmesį tai, jog per 2000 metų nemažai kas katalikybėje iš tiesų pasikeitė.

Pavyzdžiui, buvo draudžiamas palūkanų ėmimas, dabar jis leidžiamas, vergų turėjimas buvo laikomas natūralios tvarkos dalimi, dabar jau nebe, buvo palankiai žiūrima į Kryžiaus karus, inkviziciją (ji net vadinta „šventąja“), mirties bausmę – visa tai su laiku atmesta.

Kiek šie pokyčiai reiškia dogmos pakeitimą ar atsisakymą, kiek – tik gilesnį tos pačios dogmos atskleidimą ar supratimą, o kiek šie pokyčiai nepasiekia privalomos tikėti dogmos lygio? Šiuos klausimus šiandien stropiai ir nagrinėja apsišvietusiųjų katalikų ir ne katalikų žurnalai ir laikraščiai.

„Ironiška tai, – pažymėjo vienas komentatorius, – jog dėl Bažnyčios skilimo būgštauja kaip tik tie, kurie tariasi esą „katalikiškesni už popiežių“, nes, pasak jų, Šventasis Tėvas, girdi, artėja ir kitus stumia erezijos link.“

Kiekvienu atveju didelis dėmesys Romos katalikų problemoms, net ir tarp netikinčiųjų, rodo gilų katalikybės vertinimą ir stiprų troškimą, kad branginamas dalykas išliktų tikras, autentiškas, nepažeistas.