Viešpatie, visi mane pralenkia. Kur bevažiuočiau – mieste ar užmiestyje. Regis, važiuoju leistinu maksimaliu greičiu, o pralekia visi ir pro kairę, ir pro dešinę. Be to, dar ir šeštuoju pojūčiu jaučiu, kad esu visaip apšaukiamas: senu perdyla, variniu virduliu, šiukšle, kibiru, kerėpla, visus šiuos žodžius paryškinant daugiaspalviais slaviškais epitetais.

Todėl ir svarstau: kaipgi tie mano tautiečiai supranta Kelių eismo taisykles?

Mūsiškiai "toliašaudžiai" vežėjai (o gal vežikai) mėgsta pasišaipyti – girdi, jei priekyje velkasi 10 kilometrų per valandą mažesniu nei leistinu greičiu mašina, žinok, kad čia važiuoja čekas.

Lietuvaičiai, kaip drąsios tautos atstovai, skrieja ne lėčiau, kaip leistinu greičiu plius dar 10 kilometrų per valandą.

Tokį pažeidėją nubausti vargo daugiau (protokolai ir kt.) nei naudos. Taigi policija mano (ar suskaičiuoja), kad dėl tų 10 kilometrų bausti tikrai neapsimoka, o vairuotojai tai puikiai žino.

Tik kaip pasikeičia vaizdas ir kokie geručiai visi mano tautiečiai tampa, kai artėja prie vadinamųjų "špokinyčių" – greičio kontrolės prietaisų!

Dažnai pravažiuoju pro vieną tokią "įkeltą" Dituvos gyvenvietėje. Net kelių ereliai čia sucypia stabdžiais – pravažiuoja gyvenvietę kaip angeliukai. Bet tik tol, kol mato "špokinyčios" akys. O po to vėl koja spaudžia akceleratorių, nekreipdami dėmesio į tai, kad gyvenvietės pabaigos ženklas dar tolokai.

Matyt, lietuvaičiai dar neatsikratė vaikystės-paauglystės sindromo: aha, mama, tėtis ar mokytojas nemato, galima ir paišdykauti.

Tačiau blogiausia, jog tokie reiškiniai Lietuvos keliuose įgijo nerašytos taisyklės statusą, kad policija, į tai žvelgusi pro pirštus, galiausiai visai užsidengė veidą delnais. O lietuvaičiai, tuo naudodamiesi, laipsniškai vis didina "priedus" prie "leistinų normų".