Besąlygiškai sutinku su tuo, kad kiekvienas išvardytas istorinis įvykis ar reiškinys yra savitas ir neginčijamas dėl savo indėlio į Lietuvos visuomenės istoriją. Tačiau yra svarbu kalbėti apie tai, kokią prasminę žinią siunčia pastarųjų įvykių minėjimas. Kita vertus, problema slypi ir nevykusiuose bandymuose užpildyti istorinės atminties spragas populiariuoju lygmeniu. Čia galima atskirai diskuoti, kas labiau nuvilia – serialas "Laisvės kaina" ar Valstybės dienos proga parodytas filmas "Niekas nenorėjo mirti". Gal dėl mėginimų jungti skirtingų istorinių laikotarpių simboliką į visumą ir sukuriama panaši situacija? Taigi, pradėkime simbolines varžybas dėl Lietuvos piliečių istorinės sąmonės.

Paskutinė vieta grupėje tenka Liublino unijai. Nors Liublino unijos 450-ųjų metinių minėjimas Valdovų rūmuose vyko tarpvalstybiniu lygiu, dalyvaujant Lenkijos Seimo maršalkai ir Lietuvos Seimo pirmininkui, tačiau viešoje erdvėje šia tema nebuvo nei per daug rašoma, nei diskutuojama. Taip atsitiko dėl to, kad Abiejų Tautų Respublikos gyvenimas daugumai Lietuvos piliečių yra tamsus miškas. Galbūt daliai iš mūsų atmintis sukibirkščiuos pradėjus kalbą apie Abiejų Tautų Respublikos žlugimą ir nesunku spėti, kodėl. Be to, verta prisiminti ir sudėtingus Lenkijos ir Lietuvos santykius tarpukariu. Dėl to Liublino unija išlieka svarbiu Lietuvos ir Lenkijos istorijos įvykiu, kuris gali suteikti naujų postūmių ateityje kaimyninių valstybių santykiuose.

Šeštą vietą užima "Aušros vartų" operacijos 75-ųjų metinių minėjimas. 1944 m. liepos 7 d. rytą apie 4 tūkst. Armijos Krajovos (AK) karių atakavo vokiečių įtvirtinimus Vilniuje. AK puolimo tikslas buvo išvyti iš Vilniaus vokiečių įgulą ir, tapus miesto šeimininkais, pasitikti Raudonąją armiją. Vokiečiai atrėmė lenkų partizanų puolimą ir jiems teko kautis mieste kartu su grėsmingai greitai atžygiavusiais raudonarmiečiais. Nors AK kariai liepos 13 d. net du kartus Gedimino pilies bokšte iškėlė Lenkijos vėliavą, tačiau jų vadams nepavyko išvengti NKVD klastos. Šis minėjimas turi du svarbius aspektus. Pirmas –  visose atmintinose Rytų Lietuvos vietose, susijusiose su "Aušros vartų" operacija, vyko iškilmingi minėjimai, kuriuose dalyvavo Lenkijos Seimo maršalka ir kiti aukšti pareigūnai. Antras – jei kiekvienais metais Vilniaus Kalvarijose, Bogušiuose, Skorbutėnuose, Kriaučiūnuose vyksta "Aušros vartų" operacijos minėjimai, gal jau laikas pakoreguoti Lietuvos etnografinių sričių žemėlapį, nes manau, kad dzūkai tikrai nebuvo AK kariais. Kita vertus, verta pamąstyti, kiek mus yra aktuali Vietinės rinktinės tema, kurios įkūrimo 75-metį temdo bendravimas su nacių karine vadovybe ir jos kovos su AK. Tenka apgailestauti, kad paminklas Paneriuose sušaudytiems Lietuvos vietinės rinktinės kariams atminti taip ir nesulaukė didesnio Lietuvos valstybės pareigūnų dėmesio.

Reikia suprasti, kad tautinės saviveiklos kolektyvai negali užpildyti visų istorinės rekonstrukcijos nišų.

Penktą vietą iškovoja karalius Mindaugas. Tokią žemą vietą lemia trys aplinkybės. Pirma, Gyvosios archelogijos dienos vyksta Kernavėje, o tokių istorinės rekonstrukcijos entuziastų kaip baltų vikingai, kurie suorganizavo edukacines programas ant Lapių piliakalnio, yra labai mažai. Dėl to LDK kasdienybei, apie kurią yra gana daug rašoma, yra mažai atstovaujama. Piliakalniai prisimenami tik Rasų šventės metu, kur dominuoja ne baltų genčių apdarai ir ginkluotė, o tautinis kostiumas. Antra, artimiausiu metu mažai tikėtina, kad Lietuvos valstybė skirs lėšų LDK kariuomenės nuo XIII iki XVIII a. paradui Valstybės dienos proga organizuoti. Čia galima bendradarbiauti ir su kaimynais lenkais. Įdomus LDK laikotarpis, apie kurio karius ir ginkluotę mūsų supratimas minimalus. Ir tokia rekonstruota LDK kariuomenė galėtų keliauti po didžiuosius Lietuvos miestus. Trečia, pateiksiu klausimą, ar Dainų šventė kartu su Tautinio kostiumo diena neužgožia Valstybės dienos, nors virš Vilniaus skrenda NATO naikintuvai, o prie prezidentūros šaudo patrankos ir aidi šautuvų salvės.

Ketvirtoje vietoje – Tautinio kostiumo diena. Pagrindinis šios dienos variklis yra Dainų šventė, Fokloro diena ir jos dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką. Kita vertus, tautinio kostiumo padėtis žymiai keičiasi, jei nevyksta Dainų šventė. Situaciją gelbėja žmonių entuziazmas, kurie ateina giedoti "Tautiškos giesmės" pasipuošę tautiniais drabužiais. Tačiau tai kol kas nėra masinis reiškinys, kuriam paplisti ir įsitvirtinti reikia daugiau laiko. Galima užsiminti ir apie tautinio kostiumo konkurentus. Tai dvarų paveldo puoselėtojai, baltų kultūrinio palikimo rekonstruktoriai ir įvairių karo istorijos klubų entuziastai. Dvaro paveldo puoselėtojai yra pasirinkinę saugų atstumą nuo bajoriškosios istorijos, t.y. rekonstruoja XIX a. pab. – XX a. pr. ponų gyvenimą ir vengia pasinerti į sukilimų tematiką ar XVII a. karų stichiją. Visa tai reikalauja nemažų investicijų ir išmanymo. Tenka pripažinti, kad prieš Tautinio kostiumo dienos ir Dainų šventės sąjungą, kurią remia valstybė ir savivaldybės, konkurentams bus sunku atsilaikyti. Apmaudu, kad Lietuvos valstybė net Valstybės dienos proga neranda galimybės reprezentuoti įvairių istorinės rekonstrukcijos klubų veiklos. Gal ateityje šalia žmonių su tautiniais darbužiais pamatytume ir kuršių karį, partizaną ar bajorą. Bet tam reikalingas supratimas, kad tautinės saviveiklos kolektyvai negali užpildyti visų istorinės rekonstrukcijos nišų.

Trečią vietą grupėje užima Lietuvos reokupacija. Kad ir kaip būtų liūdna, bet prieš 75 metus liepos 13 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių. Ši pergalė buvo tik nedidelė dalis Baltarusijos operacijos, kurios metu Sovietų Sąjunga sutelkė 1,4 mln. karių, 31 700 pabūklų ir minosvaidžių, 5 200 tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų, daugiau kaip 6 000 lėktuvų. Pralaužusi vokiečių gynybą SSRS kariuomenė užėmė Minską (liepos 3 d.), Vilnių (13 d.), Šiaulius (27 d.), iki liepos 15-osios – Dzūkiją, forsavo Nemuną, rugpjūčio 1 d. užėmė Kauną, iki rugpjūčio 29 d. – Užnemunę ir priėjo Rytų Prūsiją.

Pagrindinis dalykas, kurį būtina suvokti, – tai pokyčiai Lietuvoje, kuriuos sukėlė sėkmingos Raudonosios armijos operacijos. Raudonųjų partizanų veikla vokiečių užnugaryje, prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, teroras prieš taikius gyventojus – visa tai aprašyta R.Zizo, V.Tininio, A.Anušausko ir kitų istorikų knygose. Raudonosios armijos atėjimas nebuvo džiūgesio kupinas įvykis. Šiandien esame pažymėję žydų žudynių ir partizanų žūties vietas. Gal verta pradėti pradėti žymėti ir prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją aukų žūties vietas? Nors pagal leidžiamų knygų kiekį apie Antrąjį pasaulinį karą supranti, kad aktualiausia šio laikotarpio problema lietuviams – Raudonosios armijos sėkmės ir nesėkmės Rytų fronte, o ne lietuviška tikrovė. Tačiau verta atkreipti dėmesį į vieną Tony Judto knygoje "Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų" išsakytą mintį: "Smurtas skatino cinizmą. Naciai ir sovietai, būdami okupantai, kurstė visų karą prieš visus. Jie gesino ne tik atsidavimą mirštančiai buvusio režimo ar valstybės valdžiai, bet ir bet kokį visuomeniškumo ar bendruomeniškumo jausmą, ir iš esmės jiems tai puikiai sekėsi. Jei valdžios jėgos žiauriai ir neteisėtai elgiasi su tavo kaimynu, nes jis žydas, išsilavinusio elito ar tautinės mažumos atstovas, o gal tiesiog be jokios aiškios priežasties užsitraukė režimo nemalonę, kodėl turėtum jį gerbti tu? Tiesa sakant, neretai buvo išmintinga ir dėl viso pikto užsitarnauti valdžios palankumą pridarant kaimynui bėdos."

Antroje vietoje – "Tautiškos giesmės" giedojimas. Akimirka, kai patiri vienybės ir pasididžiavimo jausmą. Nors pastarąjį jausmą sustiprina artėjantis Baltijos kelio 30-metis, tačiau tą pačią akimirką supranti, kad ne visiems Lietuvoje Sąjūdžio veikla ir jo sukelti pokyčiai yra priimtini. Tačiau "Tautiška giesmė" akimirkai suvienija tiek V.Landsbergio, tiek A.M.Brazausko ar kitų politinių veikėjų šalininkus, kad ir kur jie būtų. Ir tai yra didelis pasiekimas.

Pirmą vietą grupės varžybose atiduodu filmui "Niekas nenorėjo mirti". Paaiškinsiu, kodėl taip manau. Pirma, šis filmas atskleidžia visuomenėje vyraujantį mentalitetą. Sovietų Lietuvos kinas yra integrali naratyvo "ir tuomet dirbome Lietuvai" dalis. Ar visuomenė būtų taip sujudusi, jei dalį dienos būtų rodomas serialas "Tadas Blinda" ar "Herkus Mantas"? Antras argumentas – per 30 nepriklausomybės metų taip ir nėra sukurta normalių istorinių filmų, kuriuos galima būtų parodyti tuomet, kai Sąjūdžio laikų dainos būna jau sudainuotos. Beje, Lietuvos šimtmečio proga minėtas dainas sudainavome ar bandėme joms suteikti naują atspalvį. Kyla toks klausimas, kokias dainas dainuosime Kovo 11-osios 30-mečio proga. Trečias argumentas – ar LDK valdovus dar ilgai bus bandoma rengti tautiniais drabužiais? Mes turime vieną dieną vasaros viduryje ir per ją norime viską paminėti bei pagerbti. O gal verta Tautinio kostiumo dieną pastūmėti į Žolinės pusę? Ar tokiam sprendimui prieštarauja naratyvas – ir tuomet dirbome Lietuvai? Kita vertus, gerbiu kiekvieno partizano atminimą, tačiau verta įsiklaustyti į Kriso (aktorius D.Banonis) ir profesoriaus Snauto dialogą apie mokslinės pažangos prasmę (o  slapta – ir komunizmo) filme "Soliaris". O tiems, kurie dar abejoja dėl P.Cvirkos paminklo likimo, siūlau pasižiūrėti filmą "Stalkeris" ir paklausyti Zonoje klajojančio rašytojo ir inžinieriaus minčių. Belieka tik apgailestauti, kad ryškios alternatyvos filmams "Žaizdos žemės mūsų", "Vyrų vasara" ir "Niekas nenorėjo mirti" nėra sukurta, o LRT yra tik šios padėties įkaitas. Pagalvokime, kokią serialo "Laisvės kaina" dalį norėtumėte pažiūrėti dar kartą valstybinės šventės metu, kai už langos plaupia liūtis ar siaučia pūga.