Nepaisant baimės, kad Europą pokariu sutaikiusi svajonė apie verslo ir politinių laisvių oazę jau išsikvėpė, į ES krizę reikia žvelgti blaiviai.

Referendumo baigtis pirmiausia kenkia pačiai Italijai, kaip nacionalinei valstybei, kuri per pusšimtį metų taip ir nesugebėjo išsiugdyti pilietinės kantrybės ir leisti bent vienai vyriausybei išdirbti visą kadenciją.

Žinoma, Italijos finansų problemų užkratas yra rimta grėsmė ir visai euro sistemai. Jos populistai, nacionalistai suteikia jėgų radikalams Prancūzijoje, Vokietijoje. Tačiau ar tai tikrai nokautas vieningos Europos su laisvu prekių ir asmenų judėjimu idėjai?

Dėl Graikijos finansų kracho ir ne be išorės pastangų sukeltos emigrantų krizės, išklibinusios socialinės sistemos pamatus, kirtusios per pasitikėjimą politine valdžia, ES išgyvena depresijos priepuolį. Tačiau tikrai mirtiną? O gal tik todėl, kad ankstesnės ES krizės jau primirštos, šiandienė atrodo neįveikiama.

Argi dešinieji pirmą kartą kelia galvas Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje? Argi nebuvo kilusi grėsmė pačios Italijos vientisumui, jos narystei ES po "Šiaurės Lygos" pergalės nacionaliniuose rinkimuose 2008-aisiais? Aštuntąjį dešimtmetį žlugus diktatūroms Ispanijoje ir Portugalijoje, atsirado galimybė pagausinti ES gretas – sykiu su poreikiu pagelbėti šioms šalims spręsti ekonomines problemas. Iki šių dienų laisvosios rinkos ir žemės ūkio politikos ES ėjo per ūkininkų kelių blokadas, stebėdama rėksmingas prancūzų ūkininkų akcijas su José Bové priešakyje. O kur dar ES senbuvių priešinimasis naujoms narėms iš Rytų Europos, bandymas prastumti dviejų lygių narystę, ES konstitucijos idėja, kurios vos nesužlugdė euroskeptikai Prancūzijoje ir Nyderlanduose.

Kiekvieną sykį, kai ES susidurdavo su precedento neturinčia krize, atrodė, kad ji baigsis bendros Europos idėjos fiasko. Tačiau Roberto Schumano vizija pasirodė esanti stipresnė. Per krizes ES pasikeisdavo, bet išgyvendavo. Išgyvens ir šįkart. O kitąmet kovą triukšmingai paminės 60-ąsias Europos Bendrijos įkūrimo sutarties metines. Neabejokime, šventė įvyks ten, kur sutartis ir buvo pasirašyta, – Romoje.