Prognozuojama, kad per birželio 6–9 dienomis vyksiančius rinkimus labai sustiprės kraštutiniai dešinieji ir gali būti atsitraukta nuo pasauliui pavyzdį rodančios bloko klimato politikos.

Po kelių dešimtmečių, kai ES rinkimai vargiai sukeldavo kokį atgarsį, šis balsavimas bus kitoks. Jis rengiamas žemyne nesibaigiant krizėms, įskaitant karą Ukrainoje, klimato padėtį, geopolitinius pokyčius ir esminius klausimus dėl pačios ES sferos bei tikslo.

„Tai bus egzistencinė kova“, – sakė buvęs Belgijos premjeras, kadenciją baigiantis europarlamentaras Guy Verhofstadtas (Gi Verhofstatas). Šis laisvosios rinkos liberalas, ES politikoje dalyvaujantis daugiau kaip ketvirtį amžiaus, interviu pažymėjo, jog rinkimuose varžysis „tie, kas nori mažiau Europos, ir [...] tos politinės jėgos, kurios supranta, kad rytojaus pasaulyje reikia daug labiau integruotos Europos Sąjungos europiečių interesams apginti“.

Kalbant aiškiais politiniais terminais, tai reiškia, kad tradicinės socialistų, liberalų ir žaliųjų jėgos, pastaruosius penkerius metus drauge su krikščionimis demokratais dominavusios Europos Parlamente, varžysis su kylančiomis griežtos nacionalistų dešinės jėgomis, kurioms, be kitų, atstovauja tokie lyderiai kaip Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ir Italijos premjerė Georgia Meloni (Džordža Meloni).

ES rinkimai yra antri pagal apimtį po Indijos rinkimų. 27 valstybių blokas, kuriame gyvena 450 mln. žmonių, išrinks 720 europarlamentarų, per ateisiančius penkerius metus spręsiančių įvairiausius svarbius klausimus – nuo skaitmeninio privatumo taisyklių iki tarptautinės prekybos politikos ir kovos su klimato kaita priemonių.

Tačiau rinkimai, kurių rezultatai bus paskelbti vėlai birželio 9-ąją, taip pat parodys, ar žemyno politinis poslinkis atitinka posūkį dešinėn, stebimą daugelyje pasaulio vietų, nuo Argentinos iki Nyderlandų ir Slovakijos.

Net jei apklausų rezultatai kiek skiriasi, visos jos rodo vieną dalyką: griežtos nacionalistų dešinės ir populistinės partijos labai sustiprins savo pozicijas.

„Žvelgdamas į apklausas visoje Europoje visuomet matau daugmaž tą patį scenarijų“, – sakė Nicola Procaccini (Nikola Prokačinis), G. Meloni bendražygis Europos Parlamente, laikantis save centro dešinės atstovu, labai nutolusiu nuo savo partijos „Italijos broliai“ (it. Fratelli d'Italia) neofašistinių šaknų.

Pasak jo, panašiai galvojančios partijos „kyla daugmaž visur“. Tai apima rinkimų pergales Nyderlanduose ir Slovakijoje, Marine Le Pen (Marin Le Pen) „Nacionalinio sambūrio“ (RN) populiarumą Prancūzijoje.

ES kovą galima pavaizduoti kaip G. Verhofstadto ir N. Procaccini priešpriešą: pirmasis tvirtina, kad ES į laukiančius pasaulinius iššūkius galės atsakyti tik platesnės apimties bendra politika, pavyzdžiui, tokiais klausimais kaip gynyba, o kitas sako, kad visuomet pirmoje vietoje turėtų būti atskiros valstybės narės.

Dėl to, kad daugelis ES narių neturi veiksmingų individualių gynybos programų, Vakarų Europa pastaraisiais dešimtmečiais priklausydavo nuo JAV geros valios. G. Verhofstadtas nori visiškos gynybinės sąjungos, kad būtų galima suturėti agresyvią Rusiją, ir mano, kad JAV nenorės įsipareigoti, jei lapkritį prezidento rinkimus laimės Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas).

Žvelgdamas į apklausas visoje Europoje visuomet matau daugmaž tą patį scenarijų.

„Žmones apsaugos ne atskiros valstybės narės, – sakė G. Verhofstadtas. – Štai kodėl tai yra egzistencinė kova. Nes jei pralaimėsime šią kovą su dešiniojo sparno partijomis, neturėsime gynybos, neturėsime saugumo.“

Tuo metu N. Procaccini atkreipia dėmesį į tai, ką daugelis kraštutinių dešiniųjų partijų laiko ES institucijų siekiu kištis ir atviru kišimusi į valstybių reikalus. Jos itin kritikuoja ES Žaliąjį kursą ir, konkrečiai, priemones, kuriomis siekiama priversti ūkininkus taikyti aplinkai palankesnius metodus, ir teigia, kad taip nepaisoma atskirų valstybių sprendimų. Šios partijos primena kuklias ES ištakas prieš maždaug 60 metų, kai bendradarbiavimas buvo daug savanoriškesnis ir ribotos apimties.

„Norime atkurti pradinę Europos idėją“, – sakė N. Procacinni.

Mažai tikėtina, kad prieš ES nusistačiusios partijos įgis įstatymų leidžiamąją valdžią, bet iškilimas į trečią vietą po krikščionių demokratų ir socialistų vis tiek turėtų didelį poveikį. Analitinis centras „European Council on Foreign Relations“ (ECFR) prognozuoja, kad „šis staigus posūkis į dešinę tikriausiai turės reikšmingų padarinių Europos lygio politikai, [...] ypač aplinkos klausimais, kuriais naujoji dauguma tikriausiai prieštaraus ambicingiems ES kovos su klimato kaita veiksmams“.

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen) jau sušvelnino kai kurias taisykles dėl klimato, o jos centro dešinės krikščionių demokratų Europos liaudies partija (ELP) – didžiausia Europos Parlamente – pasuko dešinėn ir migracijos klausimu.

Kad ir susilpnintas, Žaliasis kursas vis tiek reiškia, kad ES teks susidurti ne tik su geopolitinėmis krizėmis, bet ir su savo pačios sukurta krize.

Europos dieną pagerbiamas vieno iš ES kūrėjų Jeano Monnet (Žano Monė) atminimas. Kartą jis yra pasakęs: „Europa bus nukalta per krizes.“