Šių metų renginys turėjo būti itin įspūdingas ir paliudyti viešųjų ryšių ekspertų sugalvotą kliedesį, kad Lietuvos žmonės yra skaitantys, todėl vos išlipusi iš autobuso nudūmiau renginio vietos link.

Eidama link Parodų rūmų praėjau vadinamąjį postmoderniojo postmodernizmo ŠMO muziejų, kuris buvo įkurtas buvusiose kino teatro „Lie-va-tu“ patalpose. Prieš daugiau nei 30 metų aš su draugais čia įkūriau Sąjūdį, o kiek anksčiau, dar J. Andropovo laikais, viena kolūkio merga, žiūrėdama indišką filmą, šioje vietoje rankomis tenkino mano širdies draugą komjaunimo partijos sekretorių, šiuolaikinio jaunimo žodžiais tariant, „vaikiną“ arba „boifriendą“.

Vėliau kino teatro vadovybė rado ant grindų vyriškos sėklos klanus, tačiau kolūkietė ne tik nebuvo pažeminta ar įkalinta, bet dar ir gavo Lenino ordiną „Už ypatingus nuopelnus darbo liaudžiai“. Užplūdus šiems prisiminimams, man gerklėje sukilo gumulas, tačiau išsitraukusi iš rankinės „fležkutę“ ir „įkalusi“ gerą porciją „Šešių devynerių“ trauktinės, nusprendžiau toliau sliūkinti renginio vietos link.

Mugėje vaikštantys žmonės pusvelčiui masiškai pirko visokį šlamštą, o aš, kiek pasisukinėjusi, galiausiai nusprendžiau iš pradžių apsilankyti savo pažįstamos Erkės Šiukšlinienės naujo mokslinio veikalo pristatyme. Naujoje mano draugės knygoje yra pasakojama apie žymiąją sovietmečio nuotrauką, kurioje būsimasis Lietuvos prezidentas buvo užfiksuotas vienais apatiniais, t. y. „triusikais“, o jos pristatyme dalyvavo ir prezidento našlė „bufetava“.

Pasirodo, kad tuos legendinius „triusikus“ mūsų „gražiajam vyrui“ buvo padovanojęs pats K. Černenko. Taip pat teigta, kad susitikdamas su B. ir H. Clintonais mūsų valstybės vadovas mūvėjęs būtent juos ir netgi pasiūlęs pirtelėje prie stikliuko JAV vadovui apsikeisti apatiniais, tačiau dėl kalbinio barjero šie reikšmingi mainai taip ir neįvykę.

Nors knygos tema yra pikantiška, beveik keturis trečdalius jos užėmė bibliografinės nuorodos ir išnašos, pasirodo, siekiant sužinoti „triusikų“ kilmę, buvo vykta net į Kirgizijos ypatinguosius partijos CK archyvus.

Mačiau, kad žymus „jutubės“ vlogeris ruošiasi pristatyti savo romanų „Sifilio valanda“ ir „Hemorojaus diena“ tęsinį „Šuns Žirnio išprievartavimas“, tačiau nusprendžiau susitikime nedalyvauti.

Besibastydama pamačiau, kaip restoranų guru Koldūnas Puškalnis dalina autografus. Sėdėjo jis prie stalo, pasidėjęs visą krūvą Benedikto kiaušinių, ir kiekvieną kartą priėjus interesantui, įsigrūsdavo vieną į burną, sukramtydavo ir sučiaumotą masę išspjaudavo ant skaitytojo atneštos knygos.

Vėliau apsilankiau naujojo JAV viceprezidento knygos pristatyme. Knygoje buvo pasakojama, kad politiko motina neva kadaise buvusi narkomanė ir pardavinėjusi savo vaikus, įskaitant ir būsimąjį viceprezidentą, už grašius vilkikų vairuotojams bei iš Čado į Nevadą atplaukiantiems jūreiviams. Pristatyme dalyvavęs mano pažįstamas Pirdimieras Pirdaitis tvirtino padėjęs išleisti šią knygą lietuviškai, o jam talkinęs kunigas Maldeika vis kartojo, kad knygos herojus yra katalikas ir jam pavykę išgyti nuo AIDS tik atradus religiją.

„Bet nei Čadas, nei Nevada neturi priėjimo prie jūros“, – pasakiau aš.

Pirdimieras susiraukęs man rodė, kad tylėčiau, o kunigas nutaisęs orią miną kreipėsi į mane.

„O iš kur jūs žinot?“ – paklausė jis.

Jau norėjau atsakyti, kad yra toks dalykas, vadinamas internetu, tačiau galiausiai man ir pačiai kilo šis klausimas.

Iš tikrųjų. Kaipgi šiais postmodernizmo laikais dėl ko nors gali būti tikras?

Pasibaigus šiam susitikimui, aš nusprendžiau užsukti į naujos lietuviškos knygos „Runkelinia kronikos“ pristatymą. Ją sukūręs žmogus tvirtino buvęs deportuotas JAV valdžios ir perplaukęs gumine valtimi Atlantą.

„Žodžiu. Karoče. Nu, aš ten gyvenau tose Amerikose ir biški padirbdavau, biški žolyte paprekiaudavau. Aš ir į Holivūdą buvau įsisukęs, mane Gibsonas ruošėsi pakviesti vaidinti Cezarį filme apie palestiniečius, bet, karoče... Vieną dieną atsibudau ir matau... Ble.., Trampas priešais akis... „Piz...k nac...ui iš čia“, – jis man sako. „Nu... Kaip čia daba... aš gi tavo su Putinu nuotrauką feisbuke esu užsidėjęs“, – sakau jam. „A man nerūpi... a nu ka, piz...k bl... ten, iš kur atsibeldei!“ – rėkia jis man. „Neisiu“, – sakau. Tada Trampas paskambino telefonu ir atėjo jo sūnus, žentas ir tas, kur... bl… tą, kur chemtreilai nušovė... Kenedis. Atėjo jie visi. Paėmė mane už kojų. Nunešė į guminę valtį prie Laisvės statulos. Aš jiems: „Nu, baikyt, chėbryte. Kaip čia daba..? „Nieko. Muckus plaukia per Ramųjį vandenyną ir tu nuplauksi“, – sako man Kenedis“, – savo įspūdžius iš gyvenimo JAV pasakojo knygos autorius.

Pasibaigus pristatymui, pamačiau savo pažįstamą Dziunzvaldą Birkailą, perkantį gal 50 „Runkelinia kronikas“ kopijų, ir nuėjau pasisveikinti.

„Jums taip patiko ši knyga?“ – paklausiau.

„Kad aš išvis neskaitau. Mes su berniukais ruošiamės daryti remontą ir paskaičiavome, kad išklijuoti sienas knygų lapais bus pigiau nei tapetais“, – linksmai atsakė ponas D. Birkaila.

Prisiminiau, kad pas mane nulūžusi staliuko koja, todėl nusprendžiau už tris eurus įsigyti naujuosius Lietuvos prezidento memuarus „Valstybės paslaptis 2.0“.

Belaukdama autobuso, atsiverčiau juos ir pamačiau, kad visuose 500 puslapių yra viena ir ta pati frazė: „Aš save myliu galbūt labiau nei jūs mane mylite.“